Yra pasaulyje du kintamieji, kurie apsunkina mūsų kasdienį gyvenimą ir sprendimus. Tai – nafta
ir doleris.

Ir tegul nors šimtai analitikų toliau bando mus įtikinėti, kad mes saugūs ir nepriklausomi. Tokie nesame.
Nesvarbu, kad žvėriškais tempais auga Azija –kol kas didžiausią porciją juodosios gėrybės desertui valgo...



Ir kol už tą dalį kasoje reikalauja dolerių, kiekviena investicinio sprendimo lygtis įtraukia dar vieną nežinomąjį – JAV, kurios [blogas] apetitas šiandien atsirūgsta ir mums.


JAV nežinomasis savo ekonomikoje turi svarbų komponentą – vartotoją, iki šiol gamindavusį iki 70% 13.3 trilijonų dolerių dydžio BVP. Jau niekam ne paslaptis, kad JAV ekonomikos variklis, kaip žinia, jau kuris laikas taupo į minusą
(nuo 1996 namų ūkių pajamos < išlaidas, šiuo metu = - $600 bn; namų ūkio skola sudaro 130% disponuojamų pajamų lygio),
- o tą privatų deficitą reikia kažkaip kompensuoti.

Kaip gi įmanoma vartoti į minusą? Ogi įmanoma, pasirodo.

Pirma. Situaciją galima palaikyti pajamoms kurį laiką augant sparčiau nei palūkanoms už visas savo skolas (..nuo namų paskolų.. iki kreditinių kortelių). Šitas, deja, dabar negelbsti, nes jau nuo 1992 m. palūkanų už vartojimą augimas 1-2% viršija disponuojamų pajamų augimą. O kadangi ir vienas, ir kitas jau 15 metų trend‘ina žemyn (šiuo metu 5-6% versus 4-5%), turim geriausią terpę plėstis likvidumo parazitams, kurie savo ruožtu pučia dot.com ir būsto tipo burbulus.

Antras resursas, iš kurio galima finansuoti minusinį taupymą – turtas, arba kapitalas ir jo prieaugis. Kitaip tariant, “chaliava” ateiti gali iš kapitalo rinkų.

Istoriškai JAV gyventojams pagrindinis “wealth” šaltinis yra būstas ir iš jo ištrauktos pajamos, naudojantis skolinimosi užstatant būstą schema. Mažėjant būsto vertėms ir didėjant refinansavimo palūkanoms, daug cash’o iš to neišpeši. Kaip tai atslilieps ekonomikai? Paprastai. Turbūt akys yra užkliuvę už panašių antraščių:

MarketWatch: M/I Homes quarterly contracts plunge 61%
MSN Money: Home-loan house of cards ready to fall

Necituosiu, skaitykit patys. Geriau pasistengsiu trumpai paaiškinti problemos esmę.

Šiemet skaičiuojama, kad MEW‘ai (mortgage-equity withdrawals) sudarys tik gal kiek daugiau nei 300 bilijonų – lyginant su 550 bn pernai, ir gerokai per 700 bn užpernai. Jeigu dėdė Greenspan‘as nemelavo, pusė šių lėšų namų savininkai suvartodavo – t.y. prisidėdavo prie BVP. Skaičiuojant šių metų „pridėtinę vertę“, grubiai tariant turim (550-300)*0.5/13500 = 0.009 - t.y. 0.9% nuo BVP augimo lengva ranka - kaip nebūta.
Turint šiandieninius vos daugiau nei 2%, kas gi belieka? JAV ekonomika, visų ekonomikų ekonomika ir kapitalizmo motina, su apskaičiuotu potencialu augti 3.2% per metus... gali „užbuksuoti“ iki procento?

Ir čia, beja, tik vienintelis kanalas, per kurį tas subliūškęs JAV burbulas nekilnojamo turto rinkoje paveiks BVP. Kur dar visa namų rinkos industrija – statybos, finansavimas, pardavimai, apstatymas...

Tiesa, žmonės dar bando verstis kažkaip per galvas, stengdamiesi savo būstus įsiūlyt. Šios savaitės BW straipsnis geras buvo apie tai, kaip galima statistiką apgaut: ogi registruoji norimą parduoti namą duomenų bazėje, niekas neima, o tu ir nelauki – sumoki porą dešimčių $, ir skelbimą išėmi. Lyg ir statistiškai „būstas parduodas“ išeina. O praktika tokia: būsto pardavėjas ir vėl deda savo skelbimą. Ir taip kartojasi. Koks tikslas ? Paprasta: su „naujausiu“ sąrašo pradžioje skelbimu visad daugiau šansų parduoti būstą – ir nesvarbu, kad šis jau iš esmės į nelikvidų gretas patenka.

Daug kas kalba, kad būsto rinkos burbulas jau sprogo, ir situacija iš esmės taisosi. Betgi dar toli gražu ne. Poveikis dar bus juntamas dar šių metų antrą pusmetį – visų pirma per sumažėjusį vartojimą.
Žinau, kad yra daug „istorija kartojasi“ teorijos skeptikų, bet verta prisiminti, kad...

-nuo po Antrojo pasaulinio pabaigos buvo 7 būsto rinkos ciklai, ir vidutiniškai kiekvienas „užsibaigdavo“ naujų namų statyboms sumažėjus 50%. Šiuo metu nuo „viršūnės“ (imant 2006 pr. Kaip starting point) ši statistika tik 30% pasikoregavo.
-6/7 buvusių ciklų, kai naujų namų statyba sumažėdavo iki 25%, ekonomika baigdavo savo dienas...recesijoje.
-kiekvienas ciklo pabaigos „korekcija“ trukdavo apie 27 mėn. Taigi, ir šiandien žaidimas dar toli gražu nesibaigė - turim visus metus priešaky.

Nesiginčysim dėl "šį kartą bus kitaip" argumento.

Nepradėsim ir kalbos apie struktūrinius būsto rinkos produktus, kurių jau tiek prištampuota, kad jokiose knygose tikslių skaičių ir nerasi.



Tad gerai. Jei ne pajamų augimas, ir ne būstai, kas gi finansuoja perteklinį vartojimą?

Belieka vienintelis kol kas pajamas papildantis ir privatų deficitą dengiantis veiksnys – investicijos į finansų rinką. Kapitalo prieaugio augimas turi padengti vartojimo deficitą. Esant dabartiniam 3.5% privataus vartojimo augimui ir apie 2.5% realių disponuojamų pajamų augimui, bent apie procentą papildomų “pajamų” turi ateiti iš finansinio turto (akcijų, obligacijų, etc.) prieaugio.

Kol kas atrodo viskas žalia, miela ir gražu ten, už Atlanto. Daaaug kalbų apie tai, kaip JAV įmonės sėdi ant cash’o, vidutinis P/E vos per 15, ateities planai ir pelnai tuose planuose rožiniai. Kaip žinia, įmonių pelningumas jau ir pernai džiugino akį (~10% marža – stabiliai). Tokiems kaip Exxon – naftos kainų rekordai, tokioms žvaigždėms kaip Apple – nauji žaislai.
Tiesa, palaikymas yra.
Bet visus gražius žodžius atmetus, pagrindinis palaikymo šaltinis yra...

Nenugalimasis pasiūlos/paklausos dėsnis.

Ir stebėtis, kad kos S&P 500 ar Dow’as nesustoja ar kad NASDAQ’as iššoko aukščiau bambos nėr čia ko. Užtenka pažvelgti į vaizdelį, ir viskas kaip ant delno:



Savo prakaitu uždirbtus grynus pinigus pernai įmonės drąsiai metė rinkai: už dalį ($600 bn) savo akcijų prisipirko, kitą dalį ($400 bn) – kitų įmonių įsigijimui panaudojo. Net ir blue chips’ai – ir tie sau leido daugiau išmesti nei investuoti. Bet čia (daug kas sako) tik pradžia.
O tikėdami šitos gražios pradžios pradžia, investuotojai kartais imasi abejotinos kokybės veiksmų: beveik kiekvieną M&A palydi akcijų kainų boost’u. Ir nežinia –ar tik nepamiršo jie fundamentalių tiesų? Juk aiškiai istorija liudija – iki 90% susimetimų taip ir nepavyksta sėkmingai realizuoti. Bet ką tu padarysi, žmogau – pinigai viską gali. Likvidumo akivaizdoje stebuklai tampa kasdienybe.


Bet dabar prie to paties P/E grįžtant...OK, galim ignoruoti kol kas P - pernelyg racionalių analitikų ir abejotinų gebėjimų rinkos įvertinimo bendrą vidaus produktą. Bet apie E galima pašnekėti ir daugiau.

Ir įdomiausia tai, kad daugelio įmonių iš S&P sąrašo pelnai nemaži buvo jau kelis metus iš eilės.
O dar tiksliau, DAR NIEKADA JAV ĮMONIŲ PELNO DALIS BVP NEBUVO TOKIA DIDELĖ. NEVER. Nuo pat Antrojo pasaulinio karo laikų.



Gal būtų pats laikas koreguotis, ką manot?
Sakot, ne? Momentum‘o užteks? O gal pats laikas pripažinti, kad pasiekėme Himalajų viršūnę, ir tolesnis kelias vienareikšmiškai - tik žemyn?

Taigi viskas kol kas gražu. Kol pinigų yra – atrodo, jūra iki kelių. Bet net ir pasakos turi pabaigą. O likvidumo pasaka su politikos motyvais gali baigtis labai greitai ir nemažiau skausmingai.

Visi puikiai žinome, kaip žiauriai pašoko visų žaliavų kainos per pastaruosius kelerius metus. Bet nepaisant išlaidų žaliavoms - įmonių pelningumas augo, o visą prieaugį galima paaiškinti tik išlaidų kitam resursui, darbo jėgai, mažinimu. Nors pastarosios produktyvumas ir didėjo, daugelis korporacijų ne tik bonus’ų neskyrė, bet ir net ir atimt sugebėjo.





Divergencija?

Yep. JAV kompanijos jau kurį laiką turi didesnę jėgą prieš vietos liaudį-darbininkus, nes jos efektyviai naudojasi globalizacija (outsourcinim’as), - kai mūsų jau aptarti klasikinės pramonės darbininkų klasės atstovai kenčia gaudami mažesnius atlygius. Efektyviai JAV įmonės kraunasi pelnus iš gyventojų skolos. Statistika: nuo 2001 JAV įmonių pelno dalis BVP padidėjo 5%, o darbo pajamų ir BVP santykis 3.5% nukrito.

Prisimenant dar ir tą faktą, kad...
šiuo metu kaip niekad padidėjęs skirtumas tarp turtuolių ir vargšų...
ir dar tą “neesminį”, kad į valdžią pamažu (bet ryžtingai) stumiasi demokratai...hm, ar ilgai tai besitęs?

O moralas yra tas, kad JAV vartojimo didėjimas neturi tvirto pagrindo artimoje ateityje – jo perteklių kol kas palaiko kapitalo prieaugis, kurio nebeliks prie pirmos didesnės korekcijos. Jei būstas tokiu atveju dažnai padėdavo, tai dabar ir ši gelbėjimosi valtis jau prakiuro.
Rekordiniai įmonių pelnai pasiekė verslo ciklo viršūnę, ir jau didėja lėčiau. Vartojimas pernai metus pradėjo su 5% augimu, o baigė su puse tiek.



Tad pabaigai tradiciškai, kaip priklauso:

Pesimistinis scenarijus: būsto rinka toliau mažina produktą, kyla naftos kainos, įmonės praranda savo galią ir (jei FED’as sprendžia, kad infliacija baisesnis baubas) praranda galimybę pigiai skolintis ir hedge fund ir visokio plauko pavieniai optimistai (statę ant mažesnio volatilumo, mažesnių palūkanų ar prisipirkę namų pirkėjų skolų) sprogsta kaip kad šviesaus atminimo Long Term Capital’as ar šių metų fenomenas - The Amaranth.

Optimistinis scenarijus: mažėjant palūkanoms gyventojai išlenda iš savo būsto skolų, naftos kainos nedidėja ir laikosi sveikai-stabiliai, įmonės draugiškai pasidalija savo pelnu (meta po truputį į rinką + didina darbo pajamas), tuomet gyventojų perkamoji galia atsistato – vartojimas didėja – laisvos lėšos plaukia į ten, kur norim mes [ir pinigai, aišku, daro mums pinigus :yes )


Na, o realistinį scenarijų susikurkit patys [tik nepamirškit į jį įtraukti to patrauklaus žodelio... likvidumas ]



O kol kas – gero oro
juk kartais tokie dideli dalykai priklauso nuo tokių mažų smulkmenyčių ozingoff