Kartais skirtingi autoriai šį reiškinį išskiria į atskirus reiškinius – įsipareigojimų stiprėjimą, išlaidavimą, įkliuvimą į spąstus. Paprastumo dėlei viską vadinsiu vienu vardu – blokavimo efektu. Kas gi tai yra? Tai žmonių polinkis laikytis savo sprendimų. Galite sakyti kad visiškai natūralu ir net gerai, kad žmonės daro tai, ką nusprendė. Kas ir būtų jei, nutaręs elgtis vienaip, žmogus imtų daryti visai ką kitą. Žmogus, kuris laikosi savo sprendimo vadinamas atsakingu ir patikimu! Tačiau čia kalba apie priimto sprendimo laikymąsi, o ne apie tai, ar tas sprendimas teisingas. Kalbama apie reiškinį, kai žmogus laikosi tam tikros strategijos ar tam tikro elgesio modelio, į kurį jis jau yra investavęs (pinigų, laiko, energijos), ir nepaiso kitų, naudingesnių, strategijų ar elgesio modelių. Netgi jei faktai akivaizdžiai rodo kad pirmasis sprendimas buvo klaidingas. Tai nauja racionalizacijos forma, kai individas ankstesnį sprendimą pateisina naujais sprendimais, ankstesnį veiksmą – naujais veiksmais. Žmogus siekia patvirtinimo, kad jo pirmasis sprendimas buvo teisingas. Viskas vyksta taip, tarsi žmogus geriau nugrims į dugną, nei prisipažins, kad suklydo analizuodamas ar vertindamas.
Įrodyta, kad jei sprendimus priimantys žmonės siekia pripažinimo, jie dar labiau laikosi ankstesnių sprendimų.
Taip pat sprendimas labiau užblokuoja kitus galimus pasirinkimus jei jis priimtas grupėje.
Užteks teorijos, pereisim prie mokslininkų tirtų pavyzdžių:
B.M.Staw atliko pribloškiantį eksperimentą Business School – prestižinėje Amerikos verslo mokykloje, rengiančioje vadovus. Tyrėjas studentų paprašė įsivaizduoti, kad jie yra vadovai ir turi priimti svarbų finansinį sprendimą – skirti dideles lėšas vieno iš dviejų savo įmonės filialų veiklos plėtrai. Jiems buvo įteikti įmonės veiklos ir rinkos analizės dokumentai. Priėmę sprendimą, studentai turėjo įsivaizduoti, kad prabėgo keleri metai ir jiems reikia dar kartą apsispręsti. Ir šį kartą reikėjo paskirstyti pinigus įmonės filialams. Tačiau prieš priimdami antrą sprendimą, studentai žinojo, kad pirmasis sprendimas nedavė lauktų rezultatų. Nauji dokumentai aiškiai rodė, kad išskirtines lėšas gavusio filialo ekonomikos rodikliai ne tik nepagerėjo, bet net pablogėjo! B.M.Staw nustatė, jog, kad ir kaip būtų keista, net ir gavę visą informaciją būsimieji vadovai buvo labiau linkę paremti tą filialą, kuriam skyrė lėšų pirmą kartą, kitaip tariant, jie ir toliau laikėsi pirmojo sprendimo.
Galima prieštarauti jog neprotinga staigiai nutraukti finansavimą, vos gavus pirmuosius blogus rezultatus. Bet pažiūrėkime ką rodo antrasis eksperimentas, iš kurio aiškiai matyti, kad antras sprendimas buvo priimtas vadovaujantis ne išmintimi, o atkakliai laikantis pirmojo sprendimo.
Antrajame eksperimente dalyvavę studentai turėjo įsivaizduoti, kad jiems netikėtai prireikė pakeisti neseniai lėktuvo katastrofoje žuvusį direktorių. Būtent jis prieš keletą metų nusprendė, kuriam iš dviejų įmonės filialų skirti lėšų. Taigi, kaip ir pirmojo eksperimento dalyviai, jie turėjo dviem filialams paskirstyti naują pinigų sumą, bet šįkart buvo atsakingi tik už antrąjį finansinį sprendimą. Kaip ir pirmiesiems, jiems buvo pranešta, kad išskirtines lėšas gavusio filialo rezultatai anaiptol ne džiuginantys. Nesunku atspėti, kad studentai nesilaikė buvusio direktoriaus sprendimo. Vadovaudamiesi sveiku protu, paramą jau gavusiam filialui jie skyrė mažiau pinigų.
Taigi šie studentai, priešingai nei dalyvavę pirmajame eksperimente, sugebėjo racionaliai pasinaudoti suteikta informacija ir nesilaikė ankstesnio finansinio sprendimo, nes jį buvo priėmę ne patys.
Sekantis pavyzdys rodo kaip mūsų veiksmus dažnai įtakoja pradinių investicijų dydis (pinigų, laiko, energijos išraiška):
Studentai turėjo įsivaizduoti tokią situaciją: sumokėję 100 dolerių už savaitgalį slidinėjimo kurorte Mičigane ir 50 dolerių už geresnį savaitgalį slidinėjimo kurorte Viskonsine, jie pamatė, kad abiejų užsakymų datos sutampa. Kadangi buvo neįmanoma atsiimti pinigų nei už vieną, nei už kitą užsakymą, teko rinktis. Kur slidinėti – Mičigane (100 dolerių) ar Viskonsine (50 dolerių), žinant, kad savaitgalis Viskonsine turėtų būti įdomesnis? Žinoma, racionalus vartotojas rinktųsi Viskonsiną. Šiaip ar taip, pinigai už du savaitgalius jau sumokėti, ir vartotojas turi pasirinkti vieną iš dviejų vienodai kainuojančių galimybių: 100 dolerių + 50 dolerių, iš viso 150 dolerių. Būtų išmintinga pasirinkti galimybę, teikiančią daugiau pranašumų. Tačiau dauguma studentų, prieštaraudami sveikai logikai, pasirinko Mičiganą, tai yra brangiau pradžioje kainavusį, o ne įdomesnį savaitgalį!

Būtų klaidinga manyti, kad blokavimo efektas pasireiškia tik įtartinose laboratorijose, kur darbuojasi patys ramybės nerandantys ir kitiems jos neduodantys mokslininkai. Patikėkite, šie reiškiniai tikrai dažni tiek sprendžiant pasaulinio masto problemas („užsiblokuoja“ net ir JAV prezidentai), tiek tvarkant banalius kasdienius reikalus

(Robert – Vincent Joule ir Jean – Leon Beauvois „Manipuliacijos vadovas padoriems piliečiams&ldquo