Investicinio portfelio valdymo strategijos klausimas nagrinėtas daugybę kartų įvairių finansų ekspertų, profesionalių investicijų valdytojų bei akademinės bendruomenės atstovų, tačiau teorinių išvedžiojimų įgyvendinimas praktikoje duoda nevienareikšmiškus rezultatus. Todėl dar ir šiandien tvirtai negalima teigti, kad šį klausimą dengianti migla yra visiškai išsklaidyta. Aišku kol kas tai, kad, valdant investicinį portfelį, yra labai svarbu laikytis tam tikros strategijos, tačiau, kokia strategija yra tinkamiausia, tebėra diskusijų dalykas.

Kodėl periodiškai reikia peržiūrėti portfelio sudėtį?
Investicinio portfelio sudėties keitimo priežastys yra pakankami paprastos ir suprantamos, gerokai daugiau klausimų kelia šių keitimų periodiškumas (dažnis). Šia prasme yra svarbu nusistatyti investicinius tikslus, kad būtų aišku, kiek pinigų (kokiomis proporcijomis) reikia skirti vienokiems ar kitokiems investiciniams instrumentams, pvz.: akcijoms, obligacijoms, indėliams ir pan. Skirtingos finansinių priemonių ar kitokio finansinio turto rūšys susijusios su skirtinga investavimo rizika ir potencialiu pajamingumu, todėl tinkamas lėšų paskirstymas tarp jų padės sukurti optimalų rizikos ir pajamingumo balansą. Esant įprastoms sąlygoms rinkoje, kai akcijų kainos pastebimai auga, obligacijų kainos išlieka stabilios ar nežymiai smunka. Ir atvirkščiai – obligacijos gali brangti, kai akcijų kainos smunka.
Panagrinėkime portfelį, kurį sudaro 50 % akcijų ir 50 % obligacijų. Jeigu akcijų vertė auga greičiau, nei obligacijų, tai po kurio laiko gausis taip, kad akcijos jau sudarys 60 % portfelio vertės, o obligacijos atitinkamai – 40 %. Taip portfelis tampa rizikingesnis ir agresyvesnis, nei buvo suplanuotas iš pradžių. Ankstesnį portfelio balansą galima sugrąžinti, pardavus dalį akcijų ir vietoje jų nupirkus obligacijų. Jeigu rinkoje vyktų atvirkštinis procesas, t. y. akcijos pigtų, o obligacijos brangtų, portfelio subalansavimui reikėtų atlikti priešingą veiksmą – parduoti dalį obligacijų ir nusipirkti akcijų. Tokios strategijos taikymas leistų investuotojui išvengti kelių klasikinių klaidų, susijusių su investicinių sprendimų priėmimu. Tai ko gero ir yra ta priežastis, dėl kurios periodiškai verta peržiūrėti portfelio sudėtį.

Investavimo strategija ir emocijos nesuderinamos
Elgsenos finansų teorija byloja, kad daugumai žmonių būdinga iracionali elgsena rinkoje – jie perka, kai kaina yra didžiausia (ar yra arti tokios reikšmės), o parduoda, kai kaina pasiekia „dugną“. Akivaizdu, kad tai prieštarauja esminiams investavimo principams. Tačiau dauguma investuotojų, vadovaudamiesi bandos jausmu, perka akcijas, kai rinkos kainos jau užaugo. Vėliau jie pergyvena dėl to, kad rinka smunka ir galų gale parduoda akcijas, bijodami prarasti dar daugiau pinigų. Portfelio valdymo strategijos (tam tikromis taisyklėmis paremta periodinė jo sudėties peržiūra) leidžia efektyviau kontroliuoti investavimo procesą ir daugeliu atvejų išvengti psichologijos sąlygotų klaidų. Tuomet dažniausiai pavyksta nupirkti, kai rinkos kainos yra žemos, o parduoti, kai jos pakyla.

Svarbu sumažinti riziką ir padidinti pajamingumą
Pagal anksčiau minėto portfelio (50 % akcijų ir 50 % obligacijų) valdymo strategiją, kuo labiau akcijų kainos kyla, tuo daugiau portfelyje esančių akcijų reikia parduoti, o gautas lėšas skirti obligacijų pirkimui. Tokiu būdu investuotojas akcijų vertės prieaugį paverčia obligacijomis. Tai jam suteiks privalumų ir kai rinka smuks – krentant akcijų kainoms, obligacijos dažniausiai brangsta, tuomet pagal strategiją jas reikės pardavinėti ir pirkti atpigusias akcijas, kad pavyktų išlaikyti 50\50 portfelio vertės balansą. Iš tiesų portfelio sudėties peržiūros procedūra pati savaime priverčia investuotoją laikytis tam tikros disciplinos, o tai teigiamai veikia investavimo rezultatą ir riboja riziką.

Optimalus portfelio balansavimo dažnumas
Vertėtų nepamiršti, kad sandorių sudarymas yra susijęs su tam tikrais kaštais, todėl labai dažnas portfelyje esančių vertybinių popierių kaitaliojimas gali gerokai sumažinti bendrąjį portfelio pajamingumą. Tačiau, jeigu portfelio sudėtis peržiūrima per retai, tuomet investuotojas gali praleisti tinkamą momentą sudaryti riziką mažinančius bei pajamingumą užtikrinančius sandorius.
Investicijų valdymo įmonė „Vanguard“ atliko tyrimą, siekdama nustatyti, koks portfelio balansavimo dažnumas yra optimaliausias. Tyrimo išvada paprasta – nėra konkretaus dažnumo rodiklio, užtikrinančio optimalų portfelio pajamingumo ir rizikos santykį. Tačiau tyrimo ataskaitoje konstatuojama, kad labai dažnas portfelio sudėties kaitaliojimas mažina jo pajamingumą.

TeleTrade analitikas
Romualdas Antoniukas

Užsakymo Nr. 4261_09