Ankstesniame straipsnyje apie CFD aptarėme prakybos akcijomis ir jų pagrindu išleistų CFD skirtumus. Dabar pratęsime šią temą ir aptarsime su biržos prekėmis susietus CFD bei prekybos jais specifiką.

CFD (contract for difference) tai maržinės prekybos išvestinė finansinė priemonė, kurios pagalba galima uždirbti iš bazinio instrumento kainos pokyčio. Baziniu instrumentu gali būti tiek perleidžiami vertybiniai popieriai (akcijos ar obligacijos), tiek valiutos, tiek biržos prekių fjučeriai (ateities sandoriai). Prekiauti CFD galima per atitinkamą paslaugą teikiančio brokerio prekybos platformą, kurią prekeiviai gali rinktis savo nuožiūra.
Su biržos prekėmis susietos CFD laikomos tam tikra alternatyva „tradicinėms“ finansinėms priemonėms dėl bazinio instrumento (žemės ūkio kultūrų, įvairaus kuro, kitų žaliavinių prekių) kainos formavimosi specifikos. Žaliavinių prekių kainai įtakos turi daug veiksnių: gamybos bei tiekimo stabilumas, politinės ir socialinės sąlygos, ekonominio ciklo stadija (nuo kurios priklauso gamybos aktyvumas), gamtos sąlygos ir kita.
Viena pagrindinių investavimo į su biržos prekėmis susietas finansines priemones priežasčių – neigiama koreliacija tarp biržos prekių kainų ir akcijų bei skolos vertybinių popierių kainų (nežiūrint to, kad su prekėmis susietų finansinių priemonių kainų svyravimas būna didesnis, nei nuosavybės vertybinių popierių). Tais laikotarpiais, kai infliacija staiga stipriai padidėja, žaliavinių prekių, tokių kaip kuras, kainoms būdinga augimo tendencija, tokiu būdu atsiranda galimybė apsaugoti santaupas nuo infliacijos. Be to su biržos prekėmis susietos finansinės priemonės yra galima investicinio portfelio diversifikavimo priemonė, ypač tais atvejais, kai portfelio investavimo strategija pakankamai agresyvi. Tačiau labiausiai biržos prekių CFD mėgsta maksimalaus investicinio pelno siekiantys spekuliantai.

Vienas pagrindinių CFD privalumų – finansinis svertas, kurio pagalba nedidelį depozitą turintis prekeivis turi galimybę atsidaryti viso loto pozicijas ir gauti keleriopai didesnį rezultatą, esant sąlyginai nedideliems kainų svyravimams.
Prekybai naudojant finansinį svertą, dalis prekeivio depozite esančių lėšų virsta užstatu, kad būtų užtikrintas įsipareigojimų vykdymas, jei sandoris bus nuostolingas. Užstato suma lieka rezervuota prekeivio sąskaitoje, o jos dydis tiesiogiai priklauso nuo įsigytos priemonės kainos.
Prekeiviui sudarius sandorį (atidarius poziciją), jo sąskaitoje iškarto atsiranda atitinkamo spredo dydžiui lygus nuostolis. Vadinasi, tam, kad minėta pozicija būtų bet jau nenuostolinga, kaina turėtų pajudėti reikia kryptimi tiek, kokios apimties buvo spredas. Tačiau, jeigu kaina pajudės priešinga kryptimi, laisvų lėšų likutis prekeivio sąskaitoje atitinkamai mažės. O kuomet užstato suma padidės tiek, kad sąskaitoje nebeliks laisvų lėšų, prekeivis bus priverstas uždaryti poziciją arba įnešti papildomų lėšų, kad užtikrintų reikiamą užstato dydį. Jeigu prekeivis nepadarys nei vieno, nei kito veiksmo, jo pozicija bus uždaryta privestinai (margin-call), kad prekeivis būtų apsaugotas nuo dar didesnių nuostolių.
Be finansinio sverto prekyba CFD dažniausiai turi ir kitų privalumų – didelis bazinių instrumentų pasirinkimas, nedideli komisiniai mokesčiai (ar net jokių mokesčių). Tačiau nereikėtų pamiršti ir apie trūkumus – kaskart atidarant poziciją, tenka sumokėti spredą, kuris, kai kuriais atvejais, būna gana didelis. O kai kainų judėjimas palyginti „ramus“, didelis spredas gerokai sumažina galimybes uždirbti. Na ir svarbiausia – prekyba, naudojant finansinį svertą, yra labai rizikinga ir reikalauja nuoseklaus riziką ribojančių priemonių taikymo, be kurių skuboti investiciniai sprendimai, esant nepalankioms sąlygoms rinkoje, gali sąlygoti visų investuotų lėšų praradimą.
Nežiūrint nurodytų trūkumų, daugumai prekeivių su biržos prekėmis susieti CFD yra puiki alternatyva tik tam tikrose biržose prekiaujamiem „žaliavų“ ateities sandoriams.

Tele Trade analitikas
Romualdas Antoniukas

 Uzsakymas 3102_64