2002 metais Nobelio premiją ekonomikos srityje gavo ne ekonomistas, o psichologas Daniel Kahneman. Jis išnagrinėjo žmogaus prognozavimo psichologiją, finansinių ir ekonominių sprendimų priėmimo specifiką, esant rizikingoms ar neapibrėžtoms situacijoms. Nesudėtingų, bet originalių jo grupės eksperimentų išvada – žmogaus elgsena ir tikrovės suvokimas dažnai nesutampa su objektyvia tikrove: turėdami pasirinkimo galimybę, žmonės dažnai nepaiso sveiko proto, o pasikliauna emocijomis ir intuicija. Net gi tie, kurie teoriškai popieriuje pajėgia naudotis sudėtingais matematiniais modeliais, praktiniame gyvenime apsiriboja aritmetiniais veiksmais. Kahneman‘o vadovaujama psichologų grupė mokslo bendruomenei parodė, kad sprendžiant ekonomines, politines ar finansines problemas, emocijomis, o ne intuicija paremtas subjektyvumas yra lemiamas, o ne antraeilis veiksnys.

Kitaip tariant, sprendimus nulemia žmogiškosios savybės, o šaltas racionalumas, gyvenantis ekonominėse formulėse, lieka „ant popieriaus“. Žmogus visuomet viską daro savaip, vadovaudamasis jam būdingomis emocijomis, užsispyrimu, instinktais ir net kvailumu. Ir jeigu gamtoje nėra visiškai šaltakraujiško ir racionalaus žmogaus, vadinasi, nėra (o jeigu yra, tai jų skaičius nykstamai mažas) šaltakraujiškų ir racionalių investuotojų. Būtent ši tezė turi tapti viena pagrindinių, kurią turėtų įsikalti į galvą investavimo naujokai. Jie turėtų įsisąmoninti, kad pirmiausia naujokui reikalingi ne gausūs techninės analizės signalai ar sudėtingos pozicijų apdraudimo schemos, o – pažinti save.

Kas domisi literatūros klasika, jeigu neskaitė, tai bent girdėjo apie nemirtingą Puškino kūrinį „Pikų dama“ ir šio kūrinio herojų Germaną. Nors finansų rinka tai ne azartiniai lošimai, bet tam tikrų psichologinių paralelių galime įžvelgti. Germanas buvo karo inžinierius, vadinasi, aukštoji matematika, tikimybių teorija bei rizikos valdymo būdai jam buvo žinomi. Jis buvo šaltakraujis vokietis, kasdieniniame gyvenime pajėgiantis atsispirti pagundoms ir racionaliai vertinantis riziką. Jo lošimo taktika buvo protinga – „statau pagal galimybes, kad laimėčiau pagal aplinkybes“. Bet kai tik jis leido į savo finansus įsipainioti svajonėms ir aistrai, viskas – šaltakraujo inžinieriaus neliko. O juk paprasčiausias kapitalo valdymo principas net tik jį išgelbėtų, bet ir leistų pralobti. Germanui nereikėjo kaskart statyti visą savo turimą sumą to lemtingo lošimo metu, tuomet jis nebūtų visko pralošęs. Kita vertus, sumažėjęs potencialus laimėjimas prarastų savo demonišką patrauklumą... O štai kaip tik čia ir galima atrasti priežastį, kuri neleidžia šiuolaikiniams investuotojams ramiai ir nuosekliai kaupti savo investicijų prieaugį. Tai – nevaldomas maksimalizmas: „viskas arba nieko“.

Ko gero svarbiausia privataus investuotojo užduotis – atsikratyti mito, kad jis yra racionalus, pajėgus viską greitai perprasti ir nukreipti kainų grafikais tekančias pinigų upes sau į kišenes. Kodėl investuotojas kaskart vis pakliūna į finansų rinkos krizių mėsmalę? Todėl, kad jis taip ir neatsikratė Kahneman‘o apibūdinto sindromo. Investuotojas dėl vienokių ar kitokių priežasčių, anksčiau ar vėliau nustoja būti racionalus. Panagrinėkime paprastą pavyzdį – tam tikru momentu prekeivis nuperka įmonės X akcijų po 150 EUR. Per kelis mėnesius akcijų kaina pakilo iki 180 EUR. Kas gi tuomet įvyko? Kažkurioje investuotojo sielos kertelėje užgimė tikėjimas, kad taip bus visada, kad akcijos ir toliau brangs ir dėl nieko nebereikia kvaršinti galvos. O tai jau iracionali pozicija, pagrįsta intuicija ar net tikėjimu. Tuo pat metu protas ir racionalus mastymas „išvaromi iš pasitarimo kambario“. Visai žmogaus elgsenai ima vadovauti paprastas lozungas „viskas bus gerai“. Būtent tai ir nutiko JAV investuotojams 1929 metais, kuomet dauguma ekonomistų ir analitikų prieš pat griūtį kalbėjo ir rašė, kad rinka ir toliau stabiliai augs.

Bet grįžkime prie minėto investuotojo, įsigijusio X bendrovės akcijų. Dar po poros mėnesių bendrovės akcijų kaina grįžo prie 150 EUR reikšmės. Pirmąsias kainos smukimo savaites jis kentėjo ir tikėjosi, juk sudarydamas sandorį, jis pirko ne akcijas, o svajonę praturtėti iš finansų rinkos. Ir kuomet kaina ėmė riedėti žemyn, vietoje to, kad užkirstų kelią nuostoliams (ar net fiksuotų bent nedidelį pelną), investuotojas pasijaučia apgautas ir nedaro nieko. Dėl to labai svarbu griežtai atriboti savo asmenines nuotaikas nuo prekybos reikalų. Kitaip tariant, prekybą rinkoje reikia vertinti taip pat, kaip ir bet kokį verslą ir taikyti jai tas pačias verslui taikomas nuostatas ir principus. Tai reiškia, kad reikia susikurti verslo planą (tai bus strategija, nusakanti kada, po kiek ir kodėl tam tikros priemonės bus perkamos ar parduodamos), apsispręsti dėl logistikos, duomenų cirkuliacijos, apskaitos ir kontrolės ir nepamiršti vieno svarbiausių dalykų – atsakomybės. Prekybinė veikla turi atkartoti profesionalią aplinką, kurioje aiškiai apibrėžta atsakomybė. Privataus investuotojo atveju šioje vietoje dažniausiai būna didelė skylė, todėl tokio investuotojo elgesys tam tikrais atvejais tampa neracionalus ar net infantiliškas.

Pradedantiesiems prekeiviams pirmiausia svarbu įsisavinti pačias paprasčiausias strategijas, kurių veikimo principas akivaizdus, ir tik paskui imtis kažko sudėtingesnio. Tai yra, naujoko kelio pradžioje svarbiausia disciplina, beveik kaip kariuomenėje – „lygiuot, ramiai, žengte marš!”, jokios improvizacijos, veiksmai šlifuojami beveik iki automatizmo. Dar vienas svarbus momentas – nuostolių vertinimas. Jie neišvengiami, kaip ir rizika, bet kurioje su finansais susijusioje veikloje. Ateina laikas, kai naujai iškeptas prekeivis patiria savo pirmąjį nuostolį, kokia jo reakcija? Puls į depresiją, supyks ar numos ranka? Žmogus, kuris siekia ilgalaikių rezultatų, o ne žaidžia su likimu, to nedarys. Priešingai – tokią situaciją jis vertins ramiai ir kritiškai. Jis pastebės taikyto metodo trūkumus ir atras būdus jiems ištaisyti. Tikimybių teorija buvo skirta tam, kad lošėjai prognozuotų savo šansus laimėti. Kalbant apie prekybą rinkoje, tai ji turi savo prasmę, pritaikymą ir apribojimus. Ir jeigu privatus investuotojas supranta rizikos ir tikimybių rinkoje prigimtį, laikosi disciplinos, tuomet jo laukia sėkmė. Kitaip tariant, kuo greičiau pradedantis investuotojas nustos prekiauti svajonėmis ir imsis šaltakraujiškos prekybos rizikomis, tuo greičiau jo operacijos pradės tenkinti jo kasdieninius finansinius poreikius.

TeleTrade analitikas
Romualdas Antoniukas

Užsakymo Nr. 3102_57