Lošti – reiškia pasikliauti atsitiktinumu. Tačiau kai kalbama apie prekybą finansinėmis priemonėmis, polinkis lošti pasireiškia sudėtingesniu pavidalu. Dauguma prekiautojų finansinių priemonių rinkoje užsiima azartiniais lošimais, dažnai to patys net nesuvokdami, jie prekiauja naudodami tam tikrus metodus dėl tam tikrų priežasčių, niekaip nesusijusių su sėkmingais prekybos rezultatais. Šiame straipsnyje bus apžvelgta, kaip kai kurie neakivaizdūs lošimo elementai patenka į prekybą ir kodėl tam tikri žmonės tampa prekeiviais.

Jeigu žmogus mano, kad yra nelinkęs į azartinius lošimus, jam bus sunku sutikti su priešinga išvada, jeigu staiga paaiškėtų, kad dažni jo poelgiai yra sąlygoti azarto. Tačiau mes galime kryptingai keisti savo elgseną, jeigu suvoksime priežastinį ryšį tarp savo poelgių ir jų tikrųjų motyvų. Polinkis į azartinius lošimus gali pasireikšti keliais būdais. Kad kai kurie jų atsiskleistų, net gi nebūtina pradėti prekybos. Visi jie tam tikra apimtimi daro įtaką prekeivio elgsenai, priklausomai nuo jo ilgainiui įgyjamos patirties ir to, kaip rimtai yra vertinama prekybinė veikla.

Kai kuriems žmonėms prekyba finansinėmis priemonėmis ar investavimas gali būti ir nelabai įdomūs, tačiau socialinė aplinka ir jos sąlygotas spaudimas verčia juos tapti jei ne spekuliantais, tai bent ilgalaikiais investuotojais. Paprastai taip nutinka, kai aplinkui daugelis kalba apie investavimą į finansines priemones (dažniausiai pakilimo rinkoje metu). Dėl polinkio neišsiskirti iš minios ar socialinės elgsenos mėgdžiojimo daugelis pasiduoda „bandos jausmui“ ir investuoja, kad nesijaustų autsaideriais.

Žmonės, investavę į vienokias ar kitokias finansines priemones ar sudarę kelis pirkimo–pardavimo sandorius rinkoje tam, kad atitiktų visuomenėje sukurtą įvaizdį ar sekdami kažkieno pavyzdžiu, dar netampa azartiškais lošėjais, ypač jeigu jie žino, ką daro. Tačiau vykdyti operacijas finansų rinkoje, neturint tam reikalingų žinių, reiškia ne ką kitą, kaip lošti azartinį žaidimą ir visiškai nesvarbu, kaip tai pateikiama socialinėje aplinkoje. Neturint reikiamų žinių, yra labai sudėtinga kontroliuoti priimtų sprendimų efektyvumą. Rinkoje yra daug jai įtakos darančių veiksnių, o informacijos trūkumas ar net dezinformacija prekeivių terpėje sukuria prielaidas azartiniam lošimui. Kol investuotojas neturi pakankamai žinių, kurios jam leistų efektyviai valdyti investavimo riziką, tol kiekvienas sandoris bus lošimas.

Kuomet koks nors žmogus pradeda prekiauti finansų rinkoje, jo žinios ir patirtis auga, ir prekyba, kuri iš pradžių priminė azartinį lošimą, ilgainiui gali keisti savo pobūdį, viskas priklauso nuo konkretaus žmogaus savybių. Nuo to, kaip žmogus vertina rinką, kokias pastangas deda savo įgūdžių lavinimui, priklausys ar jis taps sėkmingu prekeiviu, ar taip ir liks lošėju. Tiesa, yra du bruožai, kurių žmonės dažnai nepastebi, tačiau jie gali lemti, kad prekeivis bus labiau linkęs į azartu pagrįstus sprendimus.

Prekiauti tam, kad galėtum patirti emocijų

Tais atvejais, kai prekyba finansų rinkoje žmogui yra svarbi ne tik kaip pajamų šaltinis, bet ir kaip socialinės saviraiškos forma (bendravimo su aplinkiniais būdas ir pretekstas), tuomet ir nuostolingi sandoriai gali sužadinti stiprias emocijas, netgi pasitenkinimą ar įtakingumo pojūtį. Jeigu kažkas iš prekeivio pažystamų rato taip pat patiria nuostolį, tai sukuria progą įsijungti į bendravimą ir papasakoti savo istoriją. Jeigu žmogus tampa rinkos dalyviu dėl socialinių priežasčių ar tam, kad patirtų emocijų, labai tikėtina, kad jis prekiaus kaip lošėjas, o ne kaip sisteminiais ir patikrintais metodais besivadovaujantis prekeivis. Prekyba finansų rinkoje – įdomi ir įtraukianti veikla, kuri taip pat leidžia tapti rinkos dalyvių bendruomenės nariu. Tačiau pati prekiavimo idėja, jos sukeliamas jaudulys, emociniai pakilimai ir nuosmukiai daugumai dalyvių trukdys vertinti rinką racionaliai ir pragmatiškai.

Prekiauti dėl laimėjimo, o ne dėl uždarbio

Bet kurioje veikloje, kurios rezultatas yra susijęs su tikimybėmis (o prekyba finansų rinkoje tokia ir yra), norint gauti teigiamus rezultatus, būtina vadovautis patikrintais sisteminiais metodais. Vertinant paviršutiniškai, gali susidaryti įspūdis, kad prekyba rinkoje vykdoma dėl laimėjimo – kam tuomet iš vis prekiauti, jei negalima laimėti? Tačiau toks požiūris yra iš esmės ydingas ir anksčiau ar vėliau sąlygos nepataisomus nuostolius. Žinoma, visų prekiaujančių rinkoje siekiamybė – „daryti pinigus“, tačiau prekiaujant dėl laimėjimo labai sunku pasiekti ilgalaikius teigiamus rezultatus, tai ne kelias, o klystkelis, vedantis link investicijų praradimo. Panagrinėkime konkretų pavyzdį: Petras nusiperka tam tikrų finansinių priemonių (FP), matydamas, kad jų kaina žemesnė, nei rinkos vidurkis, ir jis tikisi, kad kaina turėtų pakilti. Tačiau šių priemonių kaina toliau krenta ir Petro pozicija tampa neigiama. Vietoje to, kad pripažintų suklydęs dėl galimo FP kainos kilimo, Petras ir toliau tas FP laiko, tikėdamasis, kad kaina vis dėlto ims kilti ir jis laimės ar bent nepatirs nuostolio. Laimėjimo sureikšminimas verčia jį laikyti toliau „krentančią“ neigiamą poziciją, nes, ją uždarius, teks pripažinti pralaimėjimą.

Patyrę prekeivai pakankamai dažnai sudaro nuostolingus sandorius, bet gebėjimas pripažinti savo klaidas ir laiku užfiksuoti nuostolį apsaugo nuo didelių (kartais nepakeliamų) praradimų. Jie nesistengia laimėti kiekvieno sandorio ir prisiima nuostolius, kai aplinkybės klostosi ne taip, kaip jie prognozavo. Tai leidžia jiems ilgalaikiu laikotarpiu (susumavus daugelio sandorių rezultatus) turėti stabilų teigiamą balansą. Laikyti nuostolingą poziciją po to, kai sandorį sąlygojusios aplinkybės pasikeitė ar net tapo akivaizdžiai jam nepalankios, reiškia, kad prekeivis užsiima azartiniu lošimu ir racionaliais prekybos metodais nesivadovauja.

Pabaigai

Ne kiekvienas žmogus drįsta sau prisipažinti, kad turi potraukį azartiniams lošimams, ši savybė (jeigu ji yra) slypi giliai žmogaus esybėje ir gali pasireikšti gana netikėtomis aplinkybėmis. Potraukis lošti gali būti maskuojamas polinkiu integruotis į tam tikras socialines grupes, o tai gali paskatinti imtis veiklų, kurioms žmogus nėra pakankamai pasirengęs. Azartiniais lošėjais rinkoje taip pat tampa tie, kurie prekiauti pradeda, siekdami patirti stiprų emocinį jaudulį, kurį sukelia tiek potencialus laimėjimas, tiek pralaimėjimo rizika. Jeigu žmogus prekiauja nesivadovaudamas praktikoje ištestuota metodika ir sprendimus priima, atsižvelgdamas tik į savo emocijas arba siekia laimėti „bet kokia kaina“, tai tik patvirtina, kad jis yra lošėjas. Tokiam prekeiviui vargu ar pavyks pasiekti ilgalaikių teigiamų rezultatų.

TeleTrade analitikas
Romualdas Antoniukas