Rinkinys, be abejo,platus,dėl kai kurių autorių proporcijų galima ginčytis (kodėl tiek neproporcingai daug Vizgirdos, Eidukevičiaus,kai kurių kitų, kai tuo tarpu kitų - vos po pora?), bet tai - detalės. Aš asmeniškai labai džiaugiuosi prieškarine Vilniaus meno mokykla, kurios atstovų nebuvo galima praktiškai niekur pažiūrėti (Ruščicas, Slendzinskis, Bohušas-Sestčencevičius, Jamontas, Drėma, Kairiūkštis...). Pasigedau kai kurių autorių, bet tikiuosi, kad jie atsiras atnaujintame ekspozicijos variante po Naujųjų.

Nacionalinė dailės galerija atidaryta. Išskirtinis įvykis, iš tiesų, padėsiantis daugeliui meno mylėtojų sudėlioti taškus ant "i" :)

Neskubinkim įvykių ir neužbėkim jiems už akių. Jeigu Solomonas tikras menininkas - o aš tikiu, kad jis toks ir yra, - tai jis praeis visą kelią, nuo infantilios priklausomybės per intelektualumą iki (galbut?) dvasingumo. Yra periodas žaisti su spalvom, jas rėkdinti, ir ateina periodas leisti joms intelektualiai prabilti, tai išplaukia viena iš kito, ir jei to nėra - tai leiskim jam, kaip dailininkui, bręsti. Tiksliau, kristalizuotis.

Griežtai Tu čia, Snobe... Kaip ant kilimėlio Gurmaną kvieti :dozingoff

Kiek pamenu, Gurmanas deklaravo simpatijas abstrakcionizmui, tad natūralu, kad Teitelbaumo kūryba jam atrodo tolimesnė. Kiekvienam savo.

Gurmanas

Nieko naujo [...]Bet žingsnių tolyn nematyti

Nemanau, kad tapyba yra ta sfera, kurioje įmanomas progresas, "žingsniai į priekį"...

Pastelės autentiškesnės, gaivališkesnės už aliejus, IMHO.

Teitelbaumas Maldžio galerijoje - vertas dėmesio.

Labai gera. Tik lietuviško peizažo tradicija atvaizduota kuklokai, galima susidaryti įspūdį, kad europinis peizažas aukštesnis lygio prasme visa galva. Galbūt išties taip ir yra, bet muziejų fonduose pasirausus ir lietuviškoje tradicijoje galima surasti tikrų perlų.

Kad taip sektų ir analogiškos portreto, natiurmorto parodos :)

Bet, kaip visuomet, yra ir antra medalio pusė: kol pastarąjį dešimtmetį visi (didžioji dauguma) buvo pasinešę į paties aktualiausio meno ir jaunųjų menininkų medžioklę, senosios dailės segmente kainos buvo stabilios ir bemaž nekilo, o senąją grafiką, XVIII a. piešinius ir akvareles buvo galima supirkinėti suvis pigiai. Šis segmentas burbulo efekto nepatyrė, o stabiliai investavusieji į jį dabar be problemų atsiimtų gražą, sumanę tai padaryti.