Sugebejimas parduoti gera savybe ir reikalinga kuriant versla, bet
nebutina. Si savybe yra ir pavojinga verslininkui. Kad ji ne taptu
pavojinga reiktu zinoti, kada ijungti "stop". Gebejimai parduoti
tai - vadybininko savybe, o ne verslininko. Pradzioje sunku surasti
geru vadybininku, gal reiktu sakyti per brangu samdyti, todel
turint pardavimo igudziu si kruvi galima prisiimti paciam. Kaip
visi zinome - gera prekyba yra firmos varikliukas. Taciau pradejus
normaliai funkcionuoti firmai negalima uzsiciklinti vadybininko
pareigose, nes prarandamas esminis suvokimas. Tada svarbu ne
vadyninko sugebejimai, o organizuoti sekminga prekyba, gamyba,
vadyba, sutelkti kolektyva bendram darbui ir t.t. Savininkas
dirbantis vadybininku dazniausiai paskesta smulkmenose ir nebegali
suvokti savo firmos visumos. Dar blogiau, jeigu jis paskendes
dienos rutinoje ir net nebeturi laiko paziureti i savo firma is
sono. Visu blogiausia kai nuo ilgo i smulkmenas iklimpusio
vadybininko/savininko protas ir vidinis pasaulis issiderines. Jis
net nebegali normaliai bendrauti su savo pavaldyniais, jis
nebesuvokia nei tikslu. Visi darbuotojai jam atrodo niekam tike.
Tik jis vienas "geras prekybininkas" su "tobulais pardavimo
igudziais". Jis pamirsta savo firmos vizija, kuria kazkada turejo
ir svajojo. Jis tapo nebe verslininku kureju, o savo furmos
grioveju. Tik laiko klausimas kada viskas baigsis. Todel ir manau,
kad geri pardavejo igudziai is vienos puses gerai ir kitos
pavojinga.
Jei tiksliai atsakyti i si klausima, reiktu zinoti koks busimas
verslas? Jei tikslas, nedidele seimos maisto parduotuve ir noras
paciam buti tos parduotuves pardaveju, vadibininku, tai tada gal ir
viskas gerai,
kol nekeliami disesni tikslai.
Akciju birzoje pinigai is nekantriuju plaukia pas kantriausius.