Neuromediatoriai kaitina kraują ir kartais temdo protą (11.02)
Anlegerin
| 2006-11-02 22:57 | perskaitė: 1592
Neuromediatoriai kaitina kraują ir kartais temdo protą (11.02)
"..buvo daugiau arklio jėgų nei proto mano galvoje. Spidometro skalė siekė 300, o mašina važiuodavo 305 km/h,"- liudijo verslininkas (jo mėnesinis d. už
"..buvo daugiau arklio jėgų nei proto mano galvoje. Spidometro skalė siekė 300, o mašina važiuodavo 305 km/h,"- liudijo verslininkas (jo mėnesinis d. užmokestis-penkiaženklė suma).
...................................................
Rizikos vadyba, pasak ekonomistų, yra mokslas. Kai kam turbūt MENAS, kadangi neįmanoma numatyti situacijų ir joms pasiruošti,- tenka improvizuoti. Ir čia kūrybingumui nėra ribų.
Deja, bet dažnai čia suveikia ne mūsų meniniai gebėjimai, bet mus “į kampą” "pastato" per didelė į kraują patekusių endogeninių morfinų dozė, o kartais per didelis pasitikėjimas savimi “nuleidžia" mus ant žemės, TAČIAU palikdamas randus mumyse bei sužeisdamas netgi aplinkinius.
Gerai, kai suvokiame galimybių ribas ir paisome principų, imamės atsargumo priemonių ir amžiais nusistovėjusių taisyklių.
Bet tam tikros neuroninės struktūros paveldėtojai į taisykles nežiūri rimtai. Mes žaidžiame, ir dažnai nepastebime, kad žaidžiame su Likimu, kuriam pralaimėjus, atsilošti neįmanoma.
Mes nepaisome aiškių ribų – sėdime palinkę prie monitorių daugiau valandų nei sau anksčiau leidome. Taip, birža “veža”, taip, tai aštuntasis pasaulio stebuklas... Bet viską turiu daryti tik griežtai apsibrėžęs tam tinkamas ribas. Ir iš anksto. Nes taip galiu pamatyti rizikos ir išlošio santykį.
Verslininkai tai pat lošia. Ir kai kas sau leidžia nepaisyti elementarių hedgingo/draudimo/saugumo priemonių. Ir nesvarbu kuo būtų žaidžiama, bendrovės, savo, koncerno lėšomis, savo/bendrovės reputacija ar netgi savo sveikata.
Deja, bet cinkuotame karste į Tėvynę grįžo vos 39 m. sulaukęs LIETUVIŲ verslininkas (vadovavęs kelių tūkstančių darbuotojų bendrovei) iš Jahorinos slidinėjimo centro, nepaisęs įspėjimo, jog pasirinkta kalnų zona slidinėjimui pavojinga (besileidžiant žemyn, rizikos nepabijojusį jauną vyrą užgriuvo sniego lavina).
Ne kartą girdėjome apie paprastas traumas tuose pačiuose kalnuose… Nors daugelio iš jų galėjome išvengti, jei būtume klausę instruktoriaus ar elementarių taisyklių, labiau patyrusių balso.
Žinoma, būtų nesąmonė, jei sau uždraustume lakstyti motociklais, lakioti greitkeliuose su kabrioletais (atviru stogu), skraidyti lėktuvėliais, nardyti neįsivaizduojamose gelmėse arba esant ekstremalioms sąlygoms.
Savo prigimties neturime stabdyti, priešingai, turime jai leisti AUGTI, PASIREIKŠTI, galų gale IŠNAUDOTI privalumus drovuolių, bailių atžvilgiu.
Bet tai nereiškia, kad galime leisti PRIGIMČIAI mus VALDYTI, ignoruojant KERTINIUS atsargumo, apsidraudimo dėsnius bei lemtingais galinčius tapti mūsų KOLEGŲ PERSPĖJIMUS. Pasitikėkime pripažintais ekspertais ir atsiduokime tokiai jų valdžiai. Nes galbūt ji mus angeliškai saugo bei globoja.
SUSIRASKIME SAU tokių angelų. Turėkime tokių ŽMONIŲ.