Komentarai Siųsti draugui Spausdinti Vertinimas Neįvertintas

Tarptinklinė analizė. Neigiamą žaliavų ir obligacijų kainų priklausomybė

spekuliantai.lt | 2009-11-13 | Fundamentali analizė | perskaitė: 4819
Tarptinklinė analizė. Neigiamą žaliavų ir obligacijų kainų priklausomybė Tarprinkinė analizė, į kurią toliau gilinamės, remiasi pagrindinėmis finansinių rinkų priklausomybėmis. Šiame straipsnyje nagrinėsime neigiamą žali

Iš visų anksčiau ( Tarprinkinė analizė - visumai suvokti , JAV dolerio ir žaliavų tarpusavio priklausomybė ) paminėtų tarprinkinės analizės priklausomybių ryšys tarp žaliavų ir obligacijų yra vienas svarbiausių. Ši priklausomybė galėtų būti atspirties taškas analizuojant visas kitas priklausomybes. Kodėl ši priklausomybė yra tokia svarbi? Jei tarp žaliavų rinkos ir obligacijų rinkos susiformuoja stipri priklausomybė, labai tikėtina, kad pamatysime tam tikrą priklausomybę ir tarp žaliavų bei akcijų rinkų. Obligacijų kainos arba jų pelningumas taip pat turi įtakos JAV doleriui. Tačiau JAV dolerio įtaka obligacijoms gali pasireikšti tik per žaliavas, o, kaip mes jau žinome iš antrojo ciklo straipsnio ( „Doleris pinga – jų reikia daugiau“ ) , JAV dolerio pokyčiai visų pirma daro tam tikrą poveikį žaliavų kainoms. Viską apibendrinant galima pasakyti, kad pagrindinė priklausomybė, kuri visas keturias finansų rinkas: valiutų, žaliavų, obligacijų ir akcijų, sujungia į vieną visumą, yra būtent žaliavų ir obligacijų rinkų priklausomybė. Tačiau, siekiant atsakyti į klausimą „Kodėl?“, visų pirma reikia suprasti infliacijos vaidmenį šiame kontekste.

Brangstančios žaliavos = infliacija

Kodėl tarp žaliavų ir obligacijų kainų yra neigiama priklausomybė? Visų pirma, žaliavų kainų kilimas reiškia visų produktų kaštų augimą. Atitinkamai tai didina infliacijos lūkesčius, taigi išauga ir rinkos palūkanų normos, mat investuotojams gaunamos palūkanos augančios infliacijos fone pradeda atrodyti mažos. Kadangi obligacijų kainos juda priešingai nei jų palūkanų normos, tai didėjanti infliacija bei augančios palūkanų normos smukdo obligacijų kainas. Pirmiausia reikėtų vadovautis prielaida, kad didėjančios žaliavų kainos yra infliacinis reiškinys, o krentančios žaliavų kainos, priešingai – neinfliacinis reiškinys. Infliaciniams laikotarpiams taip pat yra būdingas palūkanų normų didėjimas, o neinfliaciniams laikotarpiams – palūkanų normų mažėjimas. Tarkime, praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje labai smarkiai išaugusios žaliavų kainos privedė prie dviženklės infliacijos, o palūkanų normos kaip tik tuo metu siekė netgi 20 %.

Auganti ekonomika didina paklausą

Ekonomikos augimo laikotarpiu yra labai natūralu, kad auga žaliavų paklausa, nes yra vykdomi nauji projektai, vyksta daugiau statybų, reikia pagaminti daugiau prekių ir pan. Didėjant žaliavų paklausai, auga ir pinigų paklausa – reikia už kažką tas žaliavas įsigyti. Būtent ši paklausa savo ruožtu toliau stumia ekonomiką į priekį. Tačiau auganti pinigų paklausa reiškia ir didesnę tų pinigų kainą, t. y. aukštesnes rinkos palūkanų normas. Didėjančios žaliavų kainos po tam tikro momento pradeda kelti baimę dėl infliacijos ateityje, o tai verčia centrinius bankus imtis atitinkamų priemonių, pavyzdžiui, didinti bazines palūkanų normas, siekiant kovoti su infliacija. Laikui bėgant, palūkanų normų augimas sulėtina ekonominę plėtrą ir galiausiai neišvengiamai veda į ekonomikos sulėtėjimą ar net recesiją. Per recesiją, atitinkamai, žaliavų, kartu ir pinigų paklausa mažėja, o dėl to smunka žaliavų kainos ir palūkanų normos. Taigi, analizuojant obligacijų ir žaliavų rinkas galima daug lengviau pasakyti, kokia šiuo metu yra ekonomikos stadija.

Ką rodo istorija?

Iš žemiau pateikto grafiko matome, kad 1984–1986 metais vyravo žaliavų kainų kritimas bei obligacijų pelningumas, t. y. tokia situacija atspindėjo defliacinę aplinką, kuri buvo labai palanki brangti visoms finansinėms priemonėms, kartu ir akcijoms. Tačiau, kaip matyti tame pačiame grafike, jau 1986 metų antroje pusėje, 1987 metų pirmoje pusėje situacija pradėjo keistis, t. y. obligacijų pelningumas ir žaliavų kainos po truputį pradėjo kilti, na, ir galiausiai 1987 metais spalio mėnesį įvyko gan didelė ir staigi akcijų kainų korekcija.

Tame pačiame grafike galima labai aiškiai matyti, kad žaliavų kainų ir obligacijų pelningumo judėjimas analizuojamais metais labai sutapo, t. y. esminiai tendencijos pokyčiai įvykdavo praktiškai tuo pačiu metu. Visgi, taip būdavo ne visada. Tarkime, 1997–2003 metų laikotarpiu šių priemonių judėjimas irgi iš dalies sutapo, tačiau, kaip matome iš antrojo grafiko, dažniausiai obligacijų pelningumo pokyčiai įvykdavo prieš esminius žaliavų kainų pokyčius. Pavyzdžiui, obligacijų pelningumas pradėjo didėti jau 1998 metų pabaigoje, o žaliavų kainos šią tendenciją pasivijo tik 1999 metų antroje pusėje.

Galiausiai, analizuodami pastarųjų vienerių metų žaliavų kainų ir dabar jau obligacijų kainų tendencijas vėlgi galime labai aiškiai pamatyti gražiai priešingą priklausomybę. Iš žemiau pateiktų šių priemonių grafikų aiškiai matyti, kad tuo metu, kai žaliavų kainos kilo (nuo 2009 metų kovo iki 2009 metų liepos mėnesio), obligacijų kainos buvo linkusios smukti, ir atvirkščiai: kai žaliavų kainos vėliau kažkiek koregavosi, obligacijų kainos buvo linkusios brangti. Kalbant apskritai, šiuo metu galima teigti, kad yra žaliavų kainos kilimo, o obligacijų kainos kritimo tendencijos.

 

Ką rodo koreliacijos koeficientai?

Visos kalbos apie žaliavų ir obligacijų kainų tarpusavio neigiamą priklausomybę iki šiol buvo grindžiamos padaryta prielaida, kad taip tiesiog turi būti, ir ši prielaida buvo patvirtinta tik grafiniais pavyzdžiais. Tačiau atlikta šių dviejų rinkų matematinė analizė davė gana aiškų atsakymą: tarp žaliavų ir obligacijų kainų buvo ir išliko stiprus neigiamas ryšys – stipri neigiama koreliacija (koreliacijos rodiklis gali svyruoti nuo -1 iki +1; kuo reikšmė artimesnė -1, tuo labiau lyginamos priemonės elgiasi priešingai). Analizuojant ganėtinai ilgą laikotarpį (nuo 1980 metų iki dabar), koreliacijos tarp žaliavų kainų ir obligacijų pelningumo koeficiento reikšmė yra artima nuliui, t. y. aiškios priklausomybės tarp šių priemonių nebuvo. (Taip greičiausiai yra dėl to, kad nuo 1980 metų (jau 30 metų) obligacijų pelningumas nuolat smuko, o žaliavų kainos buvo linkusios kristi iki 2000 metų, bet nuo 2000 metų jų kainų tendencija yra teigiama.) Analizuojant trumpesnius laikotarpius galima tvirtinti, kad ryšys (koreliacija) tarp žaliavų ir obligacijų kainų vis tik yra neigiamas ir gana stiprus. Sakykime, nuo 1983 iki 1989 metų (1 pav.) koreliacija siekė - 0,83, nuo 1989 iki 1995 metų buvo lygi - 0,61, o nuo 1997 iki 2003 metų (2 pav.) ji buvo - 0,41. Galiausiai per paskutinius 1 metus (3 pav.) ji siekė net - 0,72. Be abejo, kaip jau buvo minėta, kartais neigiama koreliacija tarp žaliavų ir obligacijų kainų dingdavo, tačiau tai tebūdavo trumpalaikis reiškinys, dažniausiai jų kainų judėjimo kryptis būdavo priešinga.
 

Išvados

Aukščiau pateikti grafikai bei skaičiai parodo, kodėl tiek daug dėmesio turėtų būti skiriama priklausomybės tarp žaliavų ir obligacijų kainų analizei. Jeigu žaliavos yra susijusios su obligacijomis, o šios savo ruožtu yra susijusios su akcijomis, tai žaliavos yra netiesiogiai susijusios ir su akcijomis. Šiuo atveju išvadą galima padaryti labai paprastą: investuojantysis į akcijas turėtų analizuoti obligacijų rinką, kad įsivertintų, kokia šiuo metu yra ekonomikos stadija, o to deramai padaryti nesigilinant į žaliavų rinką yra neįmanoma.

Taip pat skaitykite

Investuotojų krištolo rutulys – rodikliai

Investavimo strategijos: S&P500 Dividendiniai Aristokratai

Akcijų analizė I

Tarptinklinė analizė. JAV dolerio ir žaliavų tarpusavio priklausomybė

2011-08-30 | Fundamentali analizė 2010-01-20 | Fundamentali analizė 2009-11-18 | Fundamentali analizė 2009-10-13 | Fundamentali analizė

Komentarai



Ekonominis kalendorius

Prekybos statistika realiu laiku

Techninės analizės įrankis

Privatumo politika Reklama Kontaktai Paskolos RSS RSS
© 2006-2024 UAB All Media Digital