Efektyvios rinkos hipotezė (Efficient market hypothesis) teigia, kad finansų rinkos yra „efektyvios informacine prasme“, nes kainos, kuriomis prekiaujama tam tikra finansine priemone, atspindi visą bet kuriuo laiko mementu žinomą informaciją. Bet jei tai tiesa, kodėl kainos kasdien keičiasi, nepaisant to, kad naujos svarbios informacijos nėra? Atsakymas susijęs su vienu aspektu, kuris individualių prekiautojų paprastai pamirštamas: likvidumas.
Dauguma stambių institucinių investuotojų sudaromų sandorių susiję tik su likvidumu, o ne su rinkai svarbia informacija. Investuotojai, kurie jaučia, kad jų pozicijos yra per didelės, imasi jas drausti ar likviduoti, ir tai galiausiai turi įtakos kainai. Jie užtikrina likvidumo paklausą ir dažnai yra pasirengę mokėti aukštą kainą, kad uždarytų savo pozicijas, o tai savo ruožtu gali sukurti progą gauti pelno likvidumo teikėjams. Galimybė gauti pelno pasinaudojus informacija, atrodytų, prieštarauja veiksmingos rinkos hipotezei, bet tai yra statistinio arbitražo pagrindas.
Statistiniu arbitražu siekiama pasipelnyti iš kainos ir likvidumo santykio. Pelnas tokiu atveju gaunamas iš statistiškai neįvertintų vienos ar kelių finansinių priemonių, kai laukiama kaina pagal pasirinktą statistinį modelį yra didesnė. Čia kaip tik ir aptarsime tokio pelno gavimo modelį.

Statistinio arbitražo atsiradimas
Statistinis arbitražas pasirodė 1990-aisiais, siekiant apdrausti banko „Morgan Stanley" sudaromų stambių akcijų paketų pirkimo sandorių sukurtą paklausą. „Morgan Stanley“ pavyko išvengti papildomų išlaidų, susijusių su didelio akcijų paketo pirkimu, įsigyjant labai silpnai koreliuojančias akcijas kaip priešpriešinį (apsidraudimo) sandorį. Pavyzdžiui, jei įmonė perka stambų akcijų paketą, tai ji parduoda (atidaro trumpą poziciją) kitas stipriai koreliuojančias akcijas, kad apsidraustų nuo reikšmingo rinkos kainų nuosmukio. Tai efektyviai apsaugo nuo bet kokios rinkos rizikos, nepaisant to, kad bendrovės siekia minėtus priešpriešinius sandorius sudaryti kartu, kaip tarpusavyje susijusius.
Rinkos prekiautojai netrukus pradėjo vertinti tokias sandorio poras ne tik kaip apsidraudimo priemones, bet ir kaip dvi tos pačios strategijos puses, kurios tikslas – siekti pelno, o ne tik apsidrausti. Šiuos porinius sandorius prekiautojai galiausiai išvystė į įvairias kitas strategijas, kuriomis siekiama pasinaudoti statistiniais vertybinių popierių kainų skirtumais, susijusiais su likvidumu, vertės kintamumu, rizika ir kitais veiksniais. Panagrinėsime šias strategijas.

Statistinio arbitražo rūšys

Yra daug statistinio arbitražo rūšių, sukurtų įvairioms rinkos teikiamoms galimybėms išnaudoti. Nors dėl padidėjusio rinkos efektyvumo kai kurios rūšys jau išnyko, jų vietoje atsirado keletas naujų.

Rizikos arbitražas
Rizikos arbitražas yra viena iš statistinio arbitražo formų. Juo siekiama gauti pelno iš emitentų susiliejimo. „Susiliejimo arbitražistai“ (merger arbitreurs – taip vadina šiuos investuotojus) perka prijungiamos įmonės akcijas ir tuo pat metu parduoda (atidaro trumpą poziciją) prijungiančios bendrovės akcijas. Rezultatas yra pelnas, gautas iš skirtumo tarp supirkimo (pvz.: oficialaus pasiūlymo) kainos ir rinkos kainos.
Nuo tradicinio statistinio arbitražo rizikos arbitražas skiriasi tuo, kad šiuo atveju yra tam tikra rizika. Didžiausia rizika susijusi su tuo, kad bendrovių susiliejimas neįvyks ir įsigytos bendrovės akcijų kaina sumažės iki kainos buvusios prieš susijungimo pradžią. Kita rizika susijusi su susijungimo trukme bei atitinkamu pinigų įšaldymu.
Rizikos arbitražo sėkmę nulemia savalaikis susijungimas ir skirtumas tarp prijungiamos bendrovės akcijų rinkos kainos ir išpirkimo kainos. Kai kurie „rizikos arbitražistai“ taip pat bando spekuliuoti prijungiamos įmonės akcijomis, o tai gerokai padidina tiek tikėtiną pelną, tiek riziką.

Vertės kintamumo arbitražas (Volatility Arbitrage)
Vertės kintamumo arbitražas yra populiari statistinio arbitražo rūšis, jo tikslas – pasinaudoti skirtumu tarp numanomo vertės kintamumo (implied volatility) opciono ir prognozuojamo būsimo vertės kintamumo delta-neutraliame portfelyje. Vertės kintamumo arbitražistai daugiausia savo operacijas sieja su bazinio finansinio instrumento vertės kintamumu, o ne pačia bazinio finansinio instrumento kaina. Šios strategijos esmė – kaip galima tiksliau prognozuoti būsimą vertės kintamumą, kuris dėl įvairių priežasčių gali skirtis.
Po to kai vertės kintamumo arbitražistai įvertinta būsimą faktinį vertės kintamumą, jie gali pradėti ieškoti opcionų, kurių numanomas vertės kintamumas yra žymiai mažesnis ar didesnis nei jų prognozuotas būsimas faktinis bazinio instrumento vertės kintamumas. Jei numanomas vertės kintamumas mažesnis, prekybininkas gali nupirkti opcioną ir apdrausti poziciją, pasitelkęs bazinį instrumentą (pvz.: akcijas) ir tokiu būdu gauti delta-neutralų portfelį. Panašiai bus, jei numanomas vertės kintamumas aukštesnis – tuomet prekiautojas gali parduoti opcioną ir apsidrausti bazinio instrumento (akcijų) pagalba ir taip gauti delta-neutralų portfelį.
Prekiautojas gaus pelno iš sandorio, kai bazinio instrumento faktinis vertės kintamumas bus artimesnis jo prognozei nei rinkos prognozei (numanomam vertės kintamumui). Pelnas formuojasi nuolat palaikant sandorio perdraudimą, kuris yra būtinas, kad būtų išlaikytas portfelio delta neutralumas.

Kiti arbitražo tipai
Neuroniniai tinklai. Neuroniniai tinklai vis labiau populiarėja statistinio arbitražo srityje dėl jų sugebėjimo rasti sudėtingus matematinius sąryšius, kurie yra nematomi „plika“ žmogaus akimi. Šie tinklai – tai matematiniai skaitmeniniai modeliai, pagrįsti biologiniais neuroniniais tinklais. Jie susideda iš tarpusavyje sujungtų dirbtinių neuronų, kurie apdoroja duomenis, naudojant sujungiamąjį (connectionist) skaičiavimų metodą. Tai reiškia, kad jie keičia savo struktūrą, kuri pagrįsta išorine ar vidine informacija, kuri patenka tinklu mokymosi metu. Kitaip tariant, neuroninis tinklas yra nelinijinių statistinių duomenų modelis, kuris naudojamas sudėtingų santykių tarp įeinančių ir išeinančių signalų modeliavimui tam, kad būtų aptikti duomenų šablonai. Akivaizdu, kad bet koks vertybinių popierių kurso pokyčio šablonas gali būti naudojamas pelnui gauti.
Aukšto dažnio prekyba (High Frequency Trading, HFT) . HFT – nauja priemonė, kuria siekiama išnaudoti kompiuterių gebėjimą greitai sudaryti sandorius. Prekybos sektoriaus išlaidos pastaraisiais metais išaugo, dėl to pagausėjo programų, kurios gali atlikti daugiau nei 3 tūkst. sandorių per sekundę. Dabar, kai statistinio arbitražo galimybės ribotos dėl konkurencijos, gebėjimas greitai atlikti sandorius yra vienintelis būdas pasididinti pelną. Sudėtingi neuroniniai tinklai ir statistiniai modeliai kartu su kompiuteriais, galinčiais atlikti sudėtingus matematinius skaičiavimus ir greitai sudaryti sandorius, yra esminis arbitražinio pelno gavimo veiksnys.

Svarba rinkoms
Statistinis arbitražas atlieka svarbų vaidmenį užtikrindamas likvidumą rinkose. Tai leidžia dideles apyvartas darantiems prekiautojams sudaryti sandorius be didelio poveikio rinkos kainoms ir sumažinti vertybinių popierių vertės kintamumą. Pavyzdžiui – dėl arbitražinių sandorių Amerikos depozitoriumo pakvitavimų (ADR) vertė gerokai priartėja prie bazinių vertybinių popierių kainos.
Tačiau statistinis arbitražas taip pat sukelia rimtų problemų. Ryškiausias pavyzdys – rizikos kapitalo fondo Long Term Capital Management (LTCM) žlugimas, kuris beveik sugriovė rinką. Kad gautų pelno iš mažų kainų nuokrypių, reikia panaudoti reikšmingą finansinį svertą. Be to, kadangi šių sandorių sudarymas automatizuotas, yra naudojamos integruotos apsaugos priemonės. LTCM atveju tai reiškė, kad jis uždarė savo pozicijas, kai rinka pajudėjo žemyn, o problemos esmė buvo ta, kad LTCM pavedimai uždaryti pozicijas sukėlė dar didesnį kiekį pardavimo pavedimų, dėl kurių kilo baisi griūtis, kurią nutraukti pavyko tik įsikišus vyriausybei. Kaip taisyklė, dauguma kapitalo rinkos griūčių įvyksta dėl problemų, susijusių su likvidumu ir finansiniu svertu. Tai kaip tik ta arena, kurioje veikia statistinio arbitražo žaidėjai.

Pabaigai
Statistinis arbitražas yra viena iš svarbiausių kada nors sukurtų prekybos strategijų, nepaisant jos populiarumo sumažėjimo nuo 1990 m. Šiuo metu didžioji dalis statistinio arbitražo vykdoma per aukšto dažnio prekybos sandorius, naudojant neuroninių tinklų ir statistinių modelių derinį. Šios strategijos ne tik padidina likvidumą, tačiau jos taip pat yra didžia dalimi atsakingos dėl didelio masto rinkos žlugimų, kurie įvyko praeityje, pavyzdžiui kaip LTCM bendrovės atveju. Kol likvidumo ir sverto problemos egzistuoja kartu, tai, ko gero, statistinę arbitražo strategiją darys viena labiausiai žinomų net eiliniam investuotojui.

TeleTrade analitikas
Romualdas Antoniukas
Šaltinis:
http://www.investopedia.com/articles/trading/07/statistical-arbitrage.asp

Užsakymo Nr. 3102_43