Komentarai 14 Siųsti draugui Spausdinti Vertinimas Neįvertintas

INVESTAVIMAS Į MENĄ: AR JAU LAIKAS?

spekuliantai.lt | 2007-12-20 | Alternatyvios rinkos | perskaitė: 5532
INVESTAVIMAS Į MENĄ: AR JAU LAIKAS? Meno rinkos agentūra maloniai davė leidimą šį straipsnį paskelbti ir mūsų svetainėje. Gali būti, kad informacijos apie alternatyvias investicijas pas


Meno rinkos agentūra maloniai davė leidimą šį straipsnį paskelbti ir mūsų svetainėje.
Gali būti, kad informacijos apie alternatyvias investicijas paskelbimas pas mus taps tokia pat tradicija, kaip informacija apie akcijas ir fondus.
Malinaus skaitymo!

Meno rinka yra viena įdomiausių rinkų. Ji yra panaši į akcijų, valiutos ar žaliavų rinkas, kadangi tai yra analogiška finansų investavimo terpė. Tačiau ji yra ir kitokia, nei pastarosios, kadangi ji daug glaudžiau susijusi su investuotojo emocijom, skoniu bei išsilavinimu. Tradiciškai meno rinką sudaro šie pagrindiniai rinkos dalyviai: muziejai, galerijos, aukcionai, kolekcininkai ir, žinoma, patys menininkai. Investicijų objektas šioje rinkoje yra meno kūrniai, o jo kainą lemia įvairių rinkos dalyvių interesų susikirtimas.

"Turtingos ir garsios senosios Europos giminės nuo seno laikėsi paprastos kapitalo formavimo strategijos: trečdalį sudaro akcijos, obligacijos ir kiti vertybiniai popieriai, trečdalį – nekilnojamas turtas ir trečdalį – investicijos į meną ir brangiuosius metalus bei brangakmenius".(1) Pastaroji opcija – meno kūrinių ir brangakmenių – rinka laikoma pačia saugiausia. Kodėl? Todėl, kad ši rinka yra mažiausiai jautri makroekonominiams bei politiniams pokyčiams, o Sothebie‘s ir Christie‘s – seniausių Europos aukciono namų – istorija liudija dar ir tai, kad šios rinkos praktiškai nepaliečia infliacija (arba pasireiškia atvirkštinė koreliacija, t.y. pingant valiutai, brangsta meno kūriniai, - tokia pati koreliacija būdinga ir dolerio-naftos santykiui). Po tragiškų rugsėjo 11-osios įvykių aukcionų pardavimai Amerikoje nukrito itin nežymiai, priešingai visų kitų biržų indeksams, tuo tarpu Europoje aukcionų pardavimai netgi išaugo, ir tai natūralu: „išimtus“ iš akcijų, valiutos ir kitų biržų finansus investuotojai nukreipė į meno kūrinius, kurie laikomi itin saugia investavimo forma. Tiesa, reikia turėti omenyje meno rinkos specifiką: investicijos į meno kūrinį būna pelningos, bet dažniausiai ilgalaikėje perspektyvoje, tad spekuliantai šioje rinkoje nėra pageidaujami. O spekuliantų sukurtų „burbulų“ meno rinkoje būta, lygiai kaip ir bet kurioje kitoje, kad ir nekilnojamojo turto, rinkoje. Tarkim, Vakarų Europos ir JAV aukcionų rinkos buvo patyrusios „burbulo“ efektą apie 1990-uosius metus, kuomet būtent dėl spekuliantų veiksmų tas burbulas sprogo ir meno kūrinių kainos nuriedėjo žemyn. Tik 2004 m. buvo pakartotos 1990 m. lapkričio mėn. aukštumos – tai atspindi Artprice Global Index. Kilimas vis dar tęsiasi. Jei pastudijuotume Artprice Global Index ir jį palygintume su įvairiais akcijų, žaliavų, Forex ar kitų biržų indeksais, matytume, kad meno kūrinių rinkai nebūdingas dinamiškas svyravimas ir staigios korekcijos. Artprice Global Index sudarytojai pateikia faktus, kad lyginant šį indeksą su Dow Jones IA arba S&P 500 indeksais laikotarpyje tarp 1997 ir 2004 m., stebimi triskart mažesni svyravimai. Taigi, meno rinka yra pakankamai inertiška, o investicinę grąžą galima palyginti su investicijų į obligacijas, o ne į akcijas, teikiama grąža (t.y. mažesnio pelningumo, bet didesnių garantijų). Todėl investavimas į meno kūrinius psichologine prasme yra itin priimtinas stabilumą ir ilgalaikį pelningumą vertinantiems investuotojams. Galima dar pridurti, kad investuotojai į meno rinką naudojasi analogiškais instrumentais, kaip ir kitų rinkų investuotojai: daugybe įvairių indeksų ir kainų nustatymo metodikų, taip pat investicinio portfelio diversifikavimu, kas paprastai atliekama prižiūrint investicijų į meną konsultantams. O tai yra būtina, nes pasiūla pasaulinėje rinkoje – didžiulė.

šiek tiek panagrinėkime skaičius ir faktus. Meno rinkoje toną diktuoja Niujorke, Londone bei Paryžiuje vykdomi meno kūrinių aukcionai. 2004 m. Artprice sudarytame menininkų šimtuke pagal pardavimų apimtis pirmauja Pablo Picasso (240,991,946 $, 1264 aukcionuose parduoti darbai). Savo nepaprasto produktyvumo bei vardo dėka Picasso yra ilgametis aukcionų lyderis: vien jo pardavimai sudaro net 6,7 % visos pasaulinės meno rinkos pardavimų, o 2004 m. jo parduoto kūrinio „Garçon à la pipe“ („plaktuko“ kaina – 93 mln, o kaina su mokesčiais – 104,1 mln. $; parduota 2004 gegužės 5 d. Sotheby‘s aukcione Niujorke) dėka asmeninis Picasso indeksas pakilo net 24%. Antroje vietoje – iš 12-os vietos 2003 m. šoktelėjęs impresionistas Claude Monet (80,467,700 $ už 25 parduotus darbus). Trečioje vietoje – Andy Warhol (77,508,393 $ už 493 parduotus dabus), ketvirtoje vietoje – Auguste Renoir, toliau rikiuojasi Amedeo Modigliani, Henri Matisse, Paul Gauguin, John Singer Sargent. Pastarasis – žymus amerikiečių impresionistas (1856-1925) – į 8-ą vietą šoktelėjo net iš 281-osios vietos 2003 m., o jo parduotų kūrinių skaičius pasikeitė gan nežymiai: 2003 m. parduota 12 kūrinių už 1,227,778 $, o 2004 m. – 15 darbų už 37,589,949 $. Tai reiškia, kad investavusieji į Sargentą 2003, jo darbą 2004 m. galėjo parduoti net 24 kartus brangiau. Tačiau galima ir apsirikti: Vincentas van Goghas iš 2-os vietos 2003 m. (45,270,750 $ už 13 darbų) smuktelėjo į 26-ą vietą 2004 m. (19,473,391 $ už 6 darbus), vadinasi vienas darbas vidutiniškai nuvertėjo 7%. 2004 m. smuko taip pat ir Paul Cezanne, Willem de Kooning, Egon Schiele – tai galima paaiškinti padidėjusia pasiūla, t.y. rinkoje buvo pasiūlyta daugiau jų darbų. Tuo tarpuVermeeris iš Delfto (1632-1675) 2004 m. atsiduria išsyk 12-oje vietoje su vienut vieninteliu parduotu darbu (26,720,600 $). 2003 m. jo šimtuke apskritai nebuvo, tai reiškia, kad tais metais jo darbai nebuvo nei pirkti, nei parduoti.

Remdamiesi to paties Artprice Global Index sudarytojų duomenimis bei ekonometriniais skaičiavimais, pažiūrėkime, kokie meno rinkai buvo 2006 m. Lyginant su 2005 m., Artprice Global Index pakilo +25,4%. Fiksuojama bendra tendencija: aukcionų skaičius pasaulyje mažėja (2000 m. – 15000, 2005 m. – 9600, 2006 m. – 9200 aukcionų per metus), tačiau parduodamų objektų skaičius – didėja (virš 400,000 2006-aisiais metais). Įdomu yra tai, kad didėja būtent itin brangių objektų pardavimai (2006 m. parduota 810 darbų, įvertintų virš 1 mln $, iš viso generuojant virš 2,7 mlrd $ apyvartą). Apskritai kalbant, kainos labiau svyruoja būtent itin brangių kūrinių segmente, o tai reiškia ne ką kitą, kaip tai, kad brangieji kūriniai perkami būtent investavimo, o dažnai – ir spekuliatyviniais tikslais. Vidutinės ar mžesnės kainų segmentų objektų vertės svyruoja mažiau. Kalbant apie aukcionuose siūlytų, bet neparduotų objektų skaičių, jau trečius metus rinkoje stabiliai laikosi 34 %, tai reiškia, kad kas trečias aukcione pasiūlytas objektas nesulaukia savo pirkėjo. Geografine prasme, rinkos lyderiu lieka Niujorkas: čia koncentruojasi 46 % pasaulinės meno rinkos; antroje vietoje – Londonas (27 % rinkos), Paryžius nukrito iki 6,4 % rinkos, tuo tarpu Kinija sparčiai didina rinkos dalį iki 4,9 % 2006 m. Kalbant apie Niujorką, reikia paminėti, kad būtent čia nuperkami ir patys brangiausi kūriniai, kitaip tariant, prestižinius aukcionus Sotheby‘s ar Christie‘s linkę organizuoti būtent Niujorke. Negalima nepaminėti ir kitos tendencijos: krypties Azijos link. Sotheby‘s ir Christie‘s spėriai atidaro ofisus nuo Dubajus iki Tokijo. Judėjimas abipusis: siūlomas tiek vakarietiškas menas naujiesiems Azijos milijonieriams, tiek vakariečiams – naujieji Azijos talentai.

Galiausiai, būsimiems meno investuotojams verta atsižvelgti į kai kurias Artprice Global Index sudarytojų prognozes ir šimtukus (čia pateiksime tik dešimtukus):

Pelningiausios meno kryptys 1996-2006 m:

1. +695,54 % - Cologne Group - Kiolno grupė – tarp 1980 ir 1990 susiformavę ir iškilę menininkai, visų pirma Christopher Wool, Mike Kelley ir Martin Kippenberger.
2. +527,59 % - Arte Povera – Italijoje apie 1970-uosius užgimęs judėjimas dėl meno kūriniams naudojamų medžiagų trumpalaikiškumo ilgą laiką buvo marginalinis meno rinkoje, tačiau pastaruoju metu tapo itin madingas.
3. +495,79 % - britų0pt"> Pop Art’as (David Hockney, Allen Jones, Peter Blake ir kt.)
4. +482,72 % - š0pt">iuolaikinis Indijos menas
5. +474,83 % - Minimalizmas (Sol Lewitt, Donald Judd, Frank Stella ir kt.)
6. +409,12 % - Londono mokykla (Lucian Freud, Francis Bacon)
7. +405,25 % - Septyneto grupė (dominuoja Kanados rinkoje)
8. +385,73 % – kiniečių avangardas (užtenka paminėti, kad į Artprice Global Index sudaromą menininkų TOP 100 (pagal pardavimų apimtis) įeina net 25 Kinijos menininkai)
9. +370,25 % - Posterizmas (Mimo Rotella, Raymond Hains ir kt.)
10. +330,57 – Purizmas (1918-1927 m. Le Corbusier ir kt.)

Menininkų TOP 10 (2006 m. įėjimo į TOP 10 kaina – nemažiau 59 mln. $ už darbą, plg. 2005 m. – 33 mln $ už darbą):

1. Pablo Picasso – 339,245,929 $
2. Andy Warhol – 199,392,442 $
3. Gustav Klimt – 175,143,589 $
4. Willem de Kooning – 107,373,446 $
5. Amedeo Modigliani – 90,713,845 $
6. Marc Chagall – 89,038,897 $
7. Egon Schiele – 79,081,455 $
8. Paul Gauguin – 62,312,914 $
9. Henri Matisse – 59,723,249 $
10. Roy Lichtenstein – 59,670,946 $

Grįžtant prie Lietuvos situacijos, reikia pasakyti, kad Lietuvos meno rinka iš tiesų dar yra labai tolima nuo pasaulinės. Pasaulyje egzistuoja du pagrindiniai meno kūrinių pardavimo instrumentai: galerijos ir aukcionai. Jų marketinginės taktikos ir tikslai iš esmės skiriasi, jie savotiškai papildo vienas kitą. Galerijos paprastai globoja tam tikrą grupę menininkų, rengia jų parodas bei kuria jų vardą. Būtent galerija gali ir turi identifikuoti potencialiai talentingą menininką, su kuriuo pradeda dirbti, kurti jo vardą, kadangi tikrovė yra tokia, jog norint išgarsėti, vien talento nepakanka. Aukcionuose yra testuojamas jau sukurtas menininko vardas, įdirbis ir prestižas. Lietuvoje menas paprastai perkamas ne aukcionuose ir net ne galerijose, o privačiai, iš rankų. Tai neleidžia susiformuoti meno rinkai, kuri garantuotų įsigytų kūrinių likvidumą: juk jeigu kūrinys įsigytas nesumokėjus mokesčių, nėra oficialiai deklaruotas, jį pelningai realizuoti yra praktiškai neįmanoma. Be to, menininkas niekuomet nežino, ar užsiprašė tinkamą kainą, lygiai kaip ir pirkėjas niekuomet nesužino, ar nepermokėjo. Kas garantuoja taip įsigyjamo turto vertę? Nebent miglota nuojauta. Lietuvoje netgi nepakanka medžiagos lietuvių menininkų indeksui sudaryti, kadangi nėra vykdoma realiai parduotų ir įsigytų kūrinių apskaita. Nuo rudens Lietuvoje pradeda darbą reguliariai veiksiantis aukcionas; neužilgo turėtume turėti Nacionalinę dailės galeriją su suformuota XX a.dailės kūrinių kolekcija, didėja galerijų interesas dalyvauti tarptautinėse meno mugėse ir parodose, - visa tai drauge sudėjus ilgainiui pateiks reikiamą indekso sukūrimui duomenų banką. Turėdami lietuvišką meno kūrinių indeksą į meno kūrinius galėsime investuoti saugiau ir kryptingiau.

(1) Perfrazuota mintis iš D. Juškaus straipsnio "Vienas iš trijų kiaušinių" (žurnalas "VERSUS", 2007 m. sausio mėn.)

Sutrumpintas straipsnio variantas buvo spausdintas dienraštyje "Verslo
žinios", 2007 m. birželio 29 d., žr. www.vz.lt

Taip pat skaitykite

Ar verta investuoti į pašto ženklus?

Uždirbti milijoną: ką gaminti?

Planas Uždirbti Pirmąjį Milijoną

2014-05-27 | Alternatyvios rinkos 2012-09-11 | Alternatyvios rinkos 2012-08-09 | Alternatyvios rinkos

Komentarai



2007 12 18 11:10     #2649
Būtų įdomu išgirsti iš autoriaus pagrindimą šio teiginio: [i]"Taigi, meno rinka yra pakankamai inertiška, o investicinę grąžą galima palyginti su investicijų į obligacijas, o ne į akcijas, teikiama grąža (t.y. mažesnio pelningumo, bet didesnių garantijų)."[/i] Obligacijos yra įsipareigojimas, kad už pasiskolintą sumą bus sumokėtas tam tikras %. Kokios garantijos gali būti investuojant į meno indeksus ar meno kūrinius? Jokių garantijų, tik istoriniai duomenys, kurie ateityje gali keistis. Antra problema - likvidumo rizika yra žymiai didesnė nei investuojant į akcijas - kiek laiko prabėgs nuo sprendimo parduoti iki realizavimo? Ačiū už straipsnį.
2007 12 18 12:32     #2650
tai gi obligacijų pavyzdys pateiktas ne kaip įsipareigojimo, o kaip inertiškumo. Ir tas labai akivaizdu...
2007 12 18 16:53     #2651
Lygina obligacijų ir investicijų į meno k. grąžą. Man šios turto klasės niekaip nesulyginamos dėl skirtumų, kuriuos aprašiau. O kaip tu paaiškintum obligacijų inerciją?
2007 12 18 17:41     #2652
Obligacijų grąža yra labai maža Nežiūrint į infliacijos įtaką obligacijoms, galima pasakyti, kad apčiuopiamas pelnas iš obligacijų ateina per labai ilgą ilgą laiko tarpą. Nusipirkęs obligacijų, negali jų parduoti tuoj pat, po savaitės, po mėnesio. Neapsimoka parduoti ir po metų (jei terminas ilgesnis). Panašiai ir su, sakysim, Saukos paveikslais. Šiandien nusipirkai, tai gal tik po metų gali tikėtis pelno (nesu čia specas, čia tik pavyzdys), čia nebūna skyrocketų. Manau tai turėjo omenyje, nereikia taip giliai kapstytis
2007 12 18 22:30     #2656
"čia nebūna skyrocketų" įdomu, kad kartais būna, pvz. staigios infliacijos, taip pat krizių (pvz. karinės situacijos, būtinybė staigiai emigruoti ir pan.). Taip pat staigūs šuoliai gali nutikti atskirų autorių (naujų, arba naujai atrastų senų talentų) "išsukimo" atvejais, kai savo darbą nuveikia viešieji ryšiai. Taipogi, kaip jau buvo minėta, meno rinkoje irgi egzistuoja "burbulai" bei, natūralu, jų "sprogimai". Aišku, visa tai nutinka brandžiose meno rinkose.
2007 12 19 08:43     #2658
Viskas priklauso nuo biržos, bet dažniausiai obligacijas gali parduoti tą pačią dieną kai pirkai. Kam kotiruoti obligacijų kainas, jei jų nupirkti/parduoti negali? Vienu žodžiu - negalima rašyti, kad rizikos lygis ir galimybės tokios pačios, nes tai išgalvota, norit parodyti kokia gera investicija į meną.
2007 12 19 16:29     #2659
Dėl skyrocket'ų; prisiminiau seniai skaitytą Mark Twain apsakymą "Is He Living or Is He Dead"? Siužetas -keli draugai-tapytojai sugalvojo prasukti bizniuką alia Ostapas Benderis, nes meno kūrinių rinkoje jie pastebėjo vieną dėsningumą taisyklę: "This law: that the merit of every great unknown and neglected artist must and will be recognised and his pictures climb to high prices after his death." Ir .." the project is this: we must cast lots--one of us must die." anglų kalba: http://classiclit.about.com/library/bl-etexts/mtwain/bl-mtwain-isheliv.htm rusų kalba: http://www.lib.ru/INPROZ/MARKTWAIN/zhivumer.txt Kas gali paneigti, ar tokios schemos nėra taikomos ir po 125 metų :?
2007 12 21 08:39     #2674
gal kas anglų kalba turi medžiagos retenybių pelningumas.
2007 12 30 12:03     #2688
Laikas nes tai puiki investicija,ko nepadaro vadzia valstybes labui tai padaris privatus investuotojai...
2008 01 10 08:16     #2699
del obligaviju - visoiu ju buna, kiekviena turi savus niuansus. bet yra nemazai kurias gali treidint nors ir kasdien. o yra tokiu kur dar ir be jokio komiso
2008 01 10 08:20     #2700
SAUSIO13D RYGOJE VYKS TARPTAUTINIS ANTIKVARŲ,NUMIZMATŲ IR KITOKIŲ DAIKTŲ KOLEKCIONIERIŲ SĄSKRYDIS
2008 01 21 11:16     #2750
nuo seniausių laikų karaliai,imperatoriai retas senovines vertybes,kaupė ir didžiavosi raritetais labiau nei turimais aukso maišais.Petras I PIRKO EUROPOJE retų monetų,sen daiktų kolekcijas,jo veiklą tesė ir JakaterinaII TAI BUVO ERMITAŽO PRADŽIA.
2008 02 12 14:36     #2848
Ką gi. Investuosiu savo pinigus į nevykusių menininkų kūrybą. Gal po kokio 100 metų. Jų kūryba bue vertinama kaip Van Gogo.
2008 03 12 09:12     #2997
Lenkijoje aukcionų organizatoriai likus mėnesiui iki aukciono viešbučiuose iškabina spalvigas afišas apie busimą aukcioną anglų,vokiečių,rusų kalbomis,spaudos kioskuose parduodami busimo aukciono katalogai tai jiems duoda papildomo pelno,o viešbučius užplūsta aukciono diena papildomi svečiai užsienio meno kolekcininkai,meno mėgėjai.

Ekonominis kalendorius

Prekybos statistika realiu laiku

Techninės analizės įrankis

Privatumo politika Reklama Kontaktai Paskolos RSS RSS
© 2006-2019 UAB All Media Digital