Kalėdų seneliška logika

Remigijus Šimašius | 2012-10-25 14:20 | perskaitė: 2020
Kalėdų seneliška logika  Jei prie penkių litų iš vienos kišenės pridėsime du iš kitos kišenės, o pietūs kainuoja dešimt litų, tai reikia galvoti kodėl taip atsitiko ir k

 Jei prie penkių litų iš vienos kišenės pridėsime du iš kitos kišenės, o pietūs kainuoja dešimt litų, tai reikia galvoti kodėl taip atsitiko ir ką daryti.  Žmogus, kuris įrodinės, kad prie penkių pridėjus du turi gauti dešimt, bus priimtas keistai ir kreivai.
 
 
Gal šie aiškinimai netgi šiek tiek buvo išgirsti. Tikiuosi.

 

AS: „pas mus negalima liberalizuoti darbo santykių, nes čia kitokia darbo kultūra. Ne visi tokie geri, kaip kad jūsų čia minimi ar atstovaujami užsienio investuotojai”.

Kai vienas diskusijos dalyvis paklausė, ar parlamentaras nepasitiki savais verslininkais, iš karto buvo išsiginta. Tačiau vėlgi verslininkai apkaltinti tuo, kad yra, iš esmės žvėrys. Argumentai, kad verslas bus tuo geresnis darbuotojams (visais atžvilgiais, ne tik atlyginimo), kuo labiau jam teks dėl darbuotojų konkuruoti, panašu, tiesiog plaukė pro šalį neužsikabindami už aštrių socialdemokratinių argumentų.

AS: „kaip taip yra, kad produktyvumas ir pelnas auga, o darbo užmokestis – ne?“

Argumentas senas kaip pasaulis. Jei būtų įdomus atsakymas – jis jau būtų išgirstas, nes yra sklandžiai išdėstytas prieš dešimtmetį, kai vyko panaši diskusija. Bendriausias atsakymas būtų – todėl, kad darbuotojai yra ne verslininkai ir neprisiima rizikos. Būtent todėl, kai pelnai mažėja, darbo užmokestis mažėja ne taip smarkiai, o kai pelnai auga – darbo užmokestis irgi auga mažiau. Jei darbo užmokestis būtų surištas su pelnu, tai gaunamas atlyginimas nebebūtų stabilus, o daugelis darbuotojų kaip tik ir nori stabilumo.

Susieti atlyginimą su pelnu tada kai jis auga ir atsieti, kai krenta, aišku, būtų žavu, bet ar bent kas mano, kad nors kažkiek adekvatu? Papildomai galima pastebėti, kad atlyginimai neauga ir todėl, kad didelis nedarbas – kaip jau minėta, darbdaviai, jei turėtų labiau konkuruoti dėl darbuotojų, mokėtų daugiau. Tam kad konkuruotų, turi turėti geresnes sąlygas, įskaitant susitarti arba nesusitarti su darbuotoju dėl darbo taip, kaip tinka abiems pusėms, o ne LSD ar kokiai kitai partijai.

AS: „Kokių dar lankstesnių galimybių dėl viršvalandžių jūs norite, kai šiandien, ką rodo ir oficiali darbo laiko statistika Lietuvoje, neišnaudojamos visos galimybės darbo laiko lankstumui ir viršvalandžiams, kurias nustato Darbo kodeksas (turėta galvoje maksimalūs viršvalandžių limitai, nustatyti įstatymu, ir realybėje statistiškai atsiliekantys nuo leidžiamų dydžių. RŠ)“

Operavimas agreguotais išvestiniais dydžiais, be abejo, yra žavus. Deja, čia reiktų priminti seną medicininį anekdotą: „Ligoninės palatoje viskas puiku – vidutinė pacientų temperatūra yra 37 laipsniai. Vieno paciento temperatūra kaip kambario – 17 laipsnių, o likusių keturių – 42 laipsniai.“

Turime suvokti, kad jei, trakime, viešbutyje nusimato dideli renginiai, tai kažkoks vienas projektų vadovas gal kurį laiką dirbs iki išnaktų (nors to ir neleidžia Darbo kodeksas), o valytojai dirbs lygiai tiek, kiek dirbę (nebent kokio renginio metu kas nors smarkiai prisišnerkš). Ką rodo jų darbo laiko, viršvalandžių vidurkis apie poreikį darbo laiko lankstumui? Nieko.

Manau, kad operavimas tokiais argumentais atskleidžia ir kitą mąstymo ydą – manymą, kad darbo santykių lankstumas iš tikrųjų yra būdas engti, o ne būdas abipusiai naudingai susitarti. Deja, užmirštama, kad nesant galimybių susitarti dėl legalaus dalyko – darbo – apimčių ir atsiskaitymo už jį, mes kaip tik sukuriame juodąją ar bent jau šešėlinę rinką ir išnaudojimo ar bent sukčiavimo realybę. Būtent tokia realybė yra šiandien.

AS: „lankstumui galimybės yra, bet verslas nesinaudoja. Kas buvo nubaustas dėl lankstumo priemonių taikymo? (Suprask, nebuvo nubaustas, reiškia nėra problemos. RŠ) Pasakykit konkrečiai. Aš netikiu teorijomis, reikia rodyti praktinius pavyzdžius ir remtis tik jais“.

Net nekalbėsiu, kad kiekvienas diskusijos dalyvis iš karto galėjo nurodyti konkretumus. Tikiuosi (bet nelabai tikiu), jie įtikins, nes juos žadėjo atsiųsti, o AS, į juos atsižvelgti.

Bet čia dar trys pastabos. Pirma, negalima problemas matuoti baudomis, nes save gerbiantis verslas, ypač tarptautinis prisitaiko (bando prisitakyti) netgi prie kvailiausių reikalavimų, ką pabrėžė ir diskusijoje dalyvavę investuotojai.

Antra, net jei kai kur yra teorinė galimybė lankstumui, jos realizavimas yra toks komplikuotas (ir tai pabrėžė visi), kad pasinaudojimo šia galimybe kaštai tampa didesni už jos gaunamą naudą.

Trečia pastaba – apie teoriją. Ką kalbėjau ir pradžioje, kai kuriais atvejais nesirėmimas teorija yra neišmintingas arba nenuoširdus. Tikiuosi, netikėtojai teorijomis ir pabrėžtiniai praktikai pridėdamas du prie dviejų nesinaudoja rankų pirštais…

AS: „Parlamento funkcijos yra, kad ir avys būtų sveikos, ir vilkas sotus, t.y., kad ir investuotojai ateitų į Lietuvą, ir darbuotojams netektų vergauti”.

Va čia vėl esmių esmė. Žmogus nesuvokia, kad darbuotojas ir darbdavys nėra į apkasų karą įsivėlę priešininkai, o greičiau pakeleiviai, einantys į bendrą tikslą – pasitarnauti vartotojui taip, kad vartotojas su malonumu jiems už tai atsilygintų pinigais. Nesupratus šios tiesos, deja, ir toliau klajos po Seimą pasakos, o ne analizė, sprendimus priiminės pasakoriai, o ne analitikai. Ir jokie paaiškinimai, kad tik esant konkurencijai dėl darbuotojų (kuri galima tik laimėjus konkurencijoje dėl investuotojų) galėsime sulaukti atlyginimų didėjimo bei darbuotojų ir darbdavių santykių gerėjimo.

P.S. Algirdas Sysas vienu aspektu visgi buvo teisus: „jei valdančioji koalicija būtų labai norėjusi, būtų galėjusi priimti darbo santykius liberalizuojančius įstatymus“. Teisybė. Nors norėjo, nors ministras pirmininkas, daugelis ministrų, Liberalų sąjūdis kaip koalicijos partneris darė, atrodytų, viską. Tačiau turbūt „nenorėjo“ tiek, kad nekreiptų dėmesio į darbo žmonių pseudogynėjų pseudoargumentus, o taip pat pačioje koalicijoje esančių talibų ekonominį nesusivokimą kiek svarbu žmonių santykiuose (įskaitant ir darbo santykius) yra laisvė.

P.P.S. Šiek tiek nejauku pasidarė suvokus, kad Seime tokio lygio diskusijomis, kur į tokio lygio argumentus teks atsakinėti, gali tekti ketverius metus užsiiminėti…

* Žodį „gerbiamas“, nepaisant visos kritikos vartoju jau vien todėl, kad Algirdas Sysas, skirtingai nuo kai kurių savo LSD partijos kolegų nepritaiko savo teiginių prie auditorijos – investuotojams kalba tą patį, ką ir profesinėms sąjungoms.

Komentarai



2017 06 29 09:07     #36840
And again another point is that  notion that the flexibility of labor relations present on condition that there is  way of engaging and beneficial agreement doesn't fall within that scope. In the absence of an agreement on the scope and scale of the legal work to  work  essay24 hours- we are just creating a black or at least a shadow market and the reality of exploitation or at least frauds.
Privatumo politika Reklama Kontaktai Paskolos RSS RSS
© 2006-2020 UAB All Media Digital