|
Parašė: 2008-12-19 03:15:20
Virgilijus Poderys:
Europos Sąjungos šalyse į investicinius fondus investuojama maždaug
10–11 proc. visų lėšų,
tuo tarpu pas mus tik procento dalys – viena dešimtoji. Taigi čia
skirtumas šimtai kartų, šimtas
kartų tai tikrai.
Laidos vedėjas:
Tiek lietuviai, tiek mūsų kaimynai savo pinigus paskirsto
ekonomiškai netikslingai ne dėl to,
kad jie kvailesni už vakariečius. Tai istorinis palikimas –
buvusioje Tarybų Sąjungoje nebuvo
vertybinių popierių rinkos, finansų maklerių ar investicinių fondų.
O ši žinių spraga iki šiol
užpildyta nepakankamai.
Virgilijus Poderys:
Ta pinigų suma, kuri yra po čiužiniu ar bankų indėliuose, verčia
manyti, kad žmonės vengia
vertybinių popierių rinkos dėl to, kad nežino, kas tai yra. Nežino,
kokios ten yra rizikos, kokie
galimi pajamingumai, nežino, kaip investuoti, į ką
investuoti.
Laidos vedėjas:
Kitoje laidoje pateiksime konkrečių pavyzdžių, kiek per ilgą laiką
jūs išlošite, apriboję save vos
keletu litų – pavyzdžiui, per savaitę atsisakę vieno kavos puodelio
ar bokalo alaus. Skamba
neįtikėtinai, bet tai faktas – sutaupydami penkis litus per savaitę
senatvėje, būsite turtingesni
daugiau nei 80 tūkst. litų. Reikia tik žinoti, kur investuoti tuos
pinigus. Pasimatysime po dviejų
dienų, ketvirtadienį, tuo pačiu metu.
2Laidos vedėjas Tomas Grainys:
Praėjusioje laidoje išsiaiškinome, kad Lietuvos gyventojai grynųjų
pinigų laiko kelis kartus
daugiau nei vakariečiai. Atitinkamai kelis kartus mažiau tautiečiai
investuoja į vertybinius
popierius. Rezultatas – išėję į pensiją, išsivysčiusių šalių
gyventojai yra keliolika kartų
turtingesni nei lietuviai. Šiandien keletu konkrečių pavyzdžių
pademonstruosime, kodėl taupyti
verta.
Vilniečius Vitalijų ir Jolantą Semežas galima vadinti tipine
Lietuvos didmiesčio šeima.
Trisdešimtmečiai augina šešerių metukų dukrą, neseniai paėmė
kreditą banke naujam būstui
pirkti. Semežai nebadauja, bet ir turtuose nesimaudo. Pasak jų,
atidėti juodai dienai nebelabai
yra ką.
Semežų šeima:
O tie įsipareigojimai visi iš tikrųjų reikalingi – tai mokesčiai,
darželis, būreliai, mašina lizingu,
paskola butui. Skaičiuoti praktiškai nebelieka ko. Viską išdalijam.
Lieka pragyventi… Badauti
netenka, ir tiek.
Laidos vedėjas:
Taip, kaip Semežos, mano daugelis. Iš tiesų, atrodo, ką čia
bepritaupysi, jei į taupyklę įmesti
gali tik keletą litų per savaitę. Tačiau tai – klaidingas požiūris.
Tam, kad tuo įsitikinti,
specialistai siūlo keletą paprastų pavyzdžių.
Virgilijus Poderys, Vertybinių popierių komisijos
pirmininkas:
Tarkime žmogus atsisako kavos puodelio kavinėje per savaitę – t.y.
2,5 lito. Ir tarkime tuos
2,5 lito jis 40 metų – visą savo aktyvų darbinį gyvenimą – jis
investuoja į tam tikrus finansinius
instrumentus ir pažiūrėkime kas gausis.
Laidos vedėjas:
O gaunasi išties stulbinantys skaičiai. Jei per savaitę atidėtumėte
po 2,5 lito, tai po 40 metų
taupyklėje rastumėte 4 800 litų. Jei tuos 2,5 lito kas savaitę
neštumėte į banką, tai senatvėje
jūsų sąskaitoje būtų 11 tūkst. litų. Jei tuos pinigus
investuotumėte į obligacijas, po 40 metų
turėtumėte 18 tūkst. Tačiau už juos nuolat perkant akcijas, po 40
metų būtumėte turtingesnis
net 40 tūkst. litų.
Laidos vedėjas:
Atsisakyti vieno kavos puodelio per savaitę – nesunku. Turbūt
nesunku per savaitę išgerti ir
vienu bokalu alaus mažiau. Tarkime, kad tas alaus bokalas kainuoja
5 litus – t.y. dvigubai
daugiau nei kavos puodelis. Taigi ir sutaupytos sumos dvigubėja. Po
40 metų taupyklėje
rastumėte beveik 10 tūkst. litų, banke – daugiau nei 20 tūkst.,
pirkdami obligacijas
užsidirbtumėte 36 tūkst. litų, na, o investavę į akcijas, gautumėte
80 tūkst. litų.
Šeima:
Kažkaip neįtikėtinai daug. Vadinasi, mes nežinom tų dalykų.
Laidos vedėjas:
Visai kiti skaičiai būtų, jei panašias sumas galėtumėte taupyti kas
dieną, o ne kas savaitę.
Rūkaliai vargu ar suvokia, kad traukdami dūmą jie ne tik sveikatą
žaloja, bet ir atsisako
aprūpintos senatvės. Statistikai teigia, kad pakelį cigarečių per
dieną surūkantis žmogus šiam
savo įpročiui išleidžia apie 100 litų per mėnesį. Jeigu šiuos
pinigus dėtų į taupyklę, po 40
metų ten rastų beveik 50 tūkst. litų, jeigu juos dėtų į banką, po
40 metų sąskaitoje būtų
daugiau nei 100 tūkst. litų, jei pirktų obligacijas, gautų 180
tūkst., na, o jei investuotų į akcijas,
praturtėtų beveik puse milijono litų.
Šeima:
Kosmosas... Net kredito nereikėtų imti. Bet tai mes jau diedukai
būsime...Užtat ir gyvena
diedukai užsienyje.
Virgilijus Poderys:
Galima visų trijų dalykų atsisakyti be jokios žalos savo
pragyvenimo lygiui, savo gyvenimo
kokybei. Tada galima visas tas sumas sudėti.
Laidos vedėjas:
Kiek susidarytų sudėjus visas šias sumas, pasiskaičiuokite patys.
Solidžiai pensijai tikrai
užtektų.
Virgilijus Poderys:
Šnekama, kaip ten gerai Amerikoje, kai pensininkai išeina į pensiją
ir keliauja po pasaulį, turi
pinigų. Bet užmirštama pasakyti, kodėl taip yra. Ne tik dėl to, kad
šalis turtinga, bet ir dėl to,
kad ten žmonės nuo vaikystės įpratę investuoti į akcijas.
Laidos vedėjas:
Specialistai pataria į šiuos skaičius gerai įsigilinti. Mūsų
valstybės skiriamos pensijos, švelniai
tariant, ne pačios didžiausios pasaulyje, o ir ateityje iš Sodros
stebukl ų laukti neverta.
Virgilijus Poderys:
Nėra ko tikėtis, kad pensinis aprūpinimas po 20 metų bus geresnis
negu dabar yra. O dabar
jis apgailėtinas. Dabar vidutinė pensija sudaro apie 40 proc.
vidutinio atlyginimo, pagal
tarptautinius standartus ar pagal kokius norite standartus yra per
mažai. Standartas yra
75 proc. vidutinio atlyginimo.
Laidos vedėjas:
Šios laidos tikslas – kuo daugiau žmonių įtikinti taupymo ir
protingo investavimo nauda. Kaip
mums pasisekė, parodys laikas, tačiau bent jau vieną šeimą mes
įtikinome.
4Laidos vedėjas Tomas Grainys
Praėjusioje laidoje išsiaiškinome, kuo skiriasi paprastosios
palūkanos nuo sudėtinių, bei
pagrindinius investicijų būdus. Jei prisimenate – tai akcijos,
obligacijos ir indėlis banke.
Kiekviena iš šių investicijų skiriasi savo rizikos laipsniu.
Savaime aišku, prarasti savo pinigų
niekas nenori. Deja, finansinė rizika neatsiejama nuo pelno. Kuo
didesnio pelno trokšti, tuo
daugiau teks rizikuoti. Tačiau protingai elgiantis tą riziką galima
gerokai sumažinti. Šiandien ir
pakalbėsime apie tai, kaip tai daroma. Beje, kaip teigia
specialistai, pati finansinės rizikos
sąvoka daugelio žmonių suprantama klaidingai.
Laidos vedėjas:
Be paprasčiausio pinigų kišimo į kojinę, yra trys pagrindiniai
taupymo būdai – indėlis banke,
investicijos į obligacijas ir investicijos į akcijas. Kiekvienas iš
jų gali būti apibūdintas dviem
tarpusavyje susijusiais rodikliais – pelnu ir rizika.
Virgilijus Poderys:
Jeigu turi indėlį banke, yra valstybės garantija. Jei bankas
bankrutuoja, valstybė tau išmoka
visas lėšas. Indėlio atveju žinai, kokios bus pajamos – palūkanos
paprastai sutariamos iš
anksto. Ir yra tam tikro dydžio pajamingumas. Minusinių palūkanų
nebūna. Kai kalbama apie
įmonių obligacijas, valstybės garantijos nėra, bet dažniausiai
žinai savo pajamas.
Pelningumas yra didesnis negu indėlio. Jeigu imtume akcijas,
valstybės garantijos nėra,
neaišku, koks bus pelningumas, gali ir į minusą nueit, užtat, jei
pasiseks, gausi didelį pelną.
Laidos vedėjas:
Akcijų kainą veikia tokia gausybė faktorių, kad tiksli jų kurso
prognozė yra neįmanoma. Tačiau
jeigu investavę pinigus į akcijas jas galite užmiršti bent
dešimčiai metų, jūs tikrai išlošite. Ir
kuo ilgiau nejudinsite tų pinigų, tuo daugiau laimėsite.
Apskaičiuota, kad jeigu prieš 200 metų
jūsų proprosenelis į akcijas būtų investavęs vieną dolerį, tai
trečiojo tūkstantmečio pradžioje
jūs būtumėt paveldėjęs beveik septynis milijonus dolerių. Tačiau
šis grafikas atspindi viso
pasaulio akcijų kurso vidurkį. Norint pasiekti panašaus rezultato,
nusipirkti vienos ar kelių
bendrovių akcijų nepakanka.
Virgilijus Poderys:
Reikia pirkti įvairių akcijų. Jų suma duos žymiai mažesnį
svyravimą. Vienų kursas pakils, kitų
tuo tarpu kris. Tas pats ir su obligacijomis. Reikia pirkti
obligacijų rinkinius. Pastebėta, kad kai
akcijos krenta, obligacijos dažniausiai kyla. Taigi reikia turėti
akcijų rinkinį ir obligacijų rinkinį –
taip išvengiama rizikos arba ji žymiai sumažinama.
Laidos vedėjas:
Tačiau apsispręsti, kokių akcijų ir obligacijų pirkti, nėra
paprasta. Būsimieji finansų makleriai
šito meno universitetuose mokosi kelerius metus. Tad jeigu nesate
specialistas, į vertybinių
popierių rinkos vandenis geriau leiskitės vedini
profesionalo.
Virgilijus Poderys:
Kad rizika būtų tinkamai sumažinta, tiek obligacijų, tiek akcijų
reikia turėti maždaug po 20
skirtingų. Ir paprastam žmogui, be abejo, sunku jas išsirinkti.
Negalima pirkti bet kokių akcijų
ar bet kokių obligacijų ir bet kokiu santykiu. Čia finansų pasaulis
siūlo išeitį – investicinius
fondus. Investicinis fondas jau iš karto turi investicinį portfelį.
Kai žmogus perka investicinį
fondą vieną kartą investuodamas, jis tampa didžiulio portfelio
bendrasavininkiu. Jam tik vieną
kartą reikia pirkti.
Laidos vedėjas:
Taigi pagrindinė finansinės rizikos mažinimo taisyklė –- lėšų
išskaidymas. Investuokite ne tik į
akcijas, bet ir į obligacijas, ir vienų, ir kitų ir kitų pirkite
bent po dvidešimt rūšių. Nespecialistui
tai padaryti sudėtinga, todėl kreipkitės į investicinį ar pensijų
fondą. Galų gale ir fondą verta
pasirinkti ne vieną. Tačiau kyla klausimas – kokiomis proporcijomis
investuoti į akcijas ir
obligacijas, kad būtų pasiektas optimalus efektas?
7 Laida
Laidos vedėjas Tomas Grainys:
Praėjusioje laidoje kalbėjome apie tai, ką, nusprendus taupyti,
verta rinktis – investicinį fondą, III pakopos
pensijų fondą ar investicinį gyvybės draudimą. Šiandien kiek
plačiau apie vieną iš šių trijų pasirinkimų – apie
investicinius fondus. Primenu, kad juos rinktis geriausia tiems,
kurie negali pasinaudoti valstybės teikiama
lengvata – dalies pajamų mokesčio susigrąžinimu. Tai yra tiems,
kurie nedirba pagal sutartį arba dirba pagal
patentą.
Daugeliui žmonių investiciniai fondai iki šiol asocijuojasi su
prastai pagarsėjusiomis investicinėmis akcinėmis
bendrovėmis. Prieš dešimtmetį nuo jų nukentėjo tūkstančiai
žmonių.
Angelė Sveikauskienė, pensininkė:
Ir iš mūsų giminės tokių buvo, kurie įdėjo, tai prapuolė, juos
apvogė. Jų niekada neatgaus niekas. Čia buvo
toks Lietuvos „nubiedninimas“.
Laidos vedėjas:
Tačiau investiciniai fondai neturi nieko bendro su anuometinėmis
investicinėmis akcinėmis bendrovėmis. Jie
itin griežtai kontroliuojami valstybės, ir visame pasaulyje pelnė
pripažinimą kaip normali investavimo
priemonė. Jeigu nusprendėte taupyti dėdami pinigus į investicinį
fondą, jums visų pirma iškils pasirinkimo
problema.
Virgilijus Poderys, Vertybinių popierių komisijos
pirmininkas:
Jeigu nueitumėte į mūsų didžiuosius bankus, kurie valdomi užsienio
kapitalo, tai jie pasiūlytų užsienio
fondus, kurių yra įvairiausių ir jie investuoja į tam tikras
industrijas, tam tikras šalis, tam tikras valiutas. Yra
šimtai skirtingų krypčių fondų.
Andrius Barštys, UAB „Finasta investicijų valdymas“
direktorius:
Jeigu žmogus pats svarsto, ką rinktis, kokį fondą ir t.t., tai nėra
pats geriausias variantas. Tai turėtų daryti
finansų profesionalai. O žmogus turėtų dirbti savo darbą.
Laidos vedėjas:
Rytų ir Vidurio Europą mūsų investicijų valdytojai renkasi ne vien
dėl to, kad šio regiono rinkas jie išmano
geriausiai.
Andrius Barštys:
Mūsų pasirinkimas turi tam tikrą viziją, tam tikrą logiką. Mūsų
įsitikinimu, šių šalių ekonomikos atsilieka nuo
Europos Sąjungos vidurkio, ir atsilieka dar gerokai. Manom, kad tos
ekonomikos privalo augti iki Europos
Sąjungos vidurkio. Augant ekonomikoms, auga bendrovės, kyla akcijų
kursai. Manome, kad to regiono
augimas užprogramuotas dar 10 metų į priekį.
Oleg Poluden:
Aš manyčiau, kad tie pajamingumai artimiausiu metu mažės ženkliai.
Dar porą metų galima tikėtis augimo.
Manau, kad tokių augimų kaip 60 proc. vidurkis nebebus. Aš manau,
kad jis nerealus.
11 Laida
Laidos vedėjas Tomas Grainys:
Praėjusioje laidoje kalbėjome apie fondų valdytojų imamus mokesčius
už savo paslaugas. Nors iš pirmo
žvilgsnio jie atrodo nedideli, tačiau per keliasdešimt metų net ir
procento dalis pavirsta dešimtimis tūkstančių
litų.
Vertybinių popierių komisijos specialistų atlikti skaičiavimai
rodo, kad, taupant 40 metų, makleriai iš jūsų
paims vidutiniškai trečdalį sutaupytos sumos. Todėl renkantis
finansų tvarkytoją jo paslaugų kainą vertėtų
išstudijuoti itin atidžiai.
Daug kam gali kilti klausimas – o kam jie reikalingi, tie
makleriai, jeigu investuoti galima ir savarankiškai?
Tačiau specialistai perspėja – jei imsitės finansų maklerio darbo,
tai jums neišvengiamai gresia finansiniai
nuostoliai. Šiandien – kiek plačiau apie tai, kodėl mėgėjui geriau
nekišti nosies į finansų rinkas.
Viena iš priežasčių yra ta, kad trumpoje laiko atkarpoje akcijų
kainos svyruoja visiškai atsitiktinai.
Trumpalaikius kurso svyravimus lemia tokia daugybė priežasčių, kad
numatyti, kada viena ar kita akcija
pabrangs ar atpigs, negali niekas. O tais, kurie skelbiasi galį tai
padaryti, specialistai pataria netikėti. Netgi jei
tos prognozės spausdinamos laikraštyje ar skelbiamos per
televiziją.
Virgilijus Podery< Vertybinių popierių komisijos
pirmininkas:
Pirmadienio laikraščiuose dažnai būna rinkos dalyvių, specialistų
komentarai, kokių kainų pokyčių jie tikisi
per savaitę. Vertybinių popierių komisijos specialistai surinko tas
prognozes, darytas per trejų su puse metų
laikotarpį. Ir rezultatai štai tokie: iš 10 kartų, kai buvo
prognozuotas akcijų kainų didėjimas, pasitvirtino tik
vienas kartas.
Laidos vedėjas:
Jei neprofesionalas pradeda savarankiškai investuoti, jo elgesys
finansų rinkose lengvai nuspėjamas. Tai,
kad mėgėjai elgiasi neracionaliai, laikoma įrodytu faktu. Prieš
porą metų už pradedančiųjų investuotojų
elgsenos tyrimus du ekonomistai netgi gavo Nobelio premiją.
Virgilijus Poderys:
Galima pastebėti kelis elgesio modelius, būdingus beveik visiems
patirties neturintiems investuotojams.
Vienas iš jų – kai pasiduodama vadinamajam avių bandos poveikiui.
Tarkim, kas nors perka kokias nors
akcijas, prie jo dar prisideda žmonių, perkančių tokias pat
akcijas, tada, sekdami jų pavyzdžiu, prie tų akcijų
puola daugybė investuotojų. Ir kas atsitinka? Kai akcija tampa
populiari, jos kaina labai išauga. Ta avių
banda, kuri sekė iš paskos, perka akcijas už labai didelę kainą.
Kitaip sakant, jie apsiperka, t. y. perka
neracionaliai. Po kurio laiko, aišku, ta akcijos kaina krenta iki
normalios vertės. Ir tai yra visuotinai paplitę.
Žmonės tą žino, bet vis tiek taip elgiasi.
Virgilijus Poderys:
Čia turbūt verta prisiminti dolerio kursą prieš trejus ar penkerius
metus. Dolerio kursas euro atžvilgiu stiprėjo.
Bet prieš porą metų jo vertė ėmė kristi. Ir doleriui visai
nesvarbu, ką mes apie jį galvojame. Jis turi savo
dėsningumus.
Laidos vedėjas:
Spekuliuoti finansų rinkose – lygiai tas pats kaip žaisti kazino.
Jeigu iš prekybos akcijomis pavyko gauti
pelno, vadinasi, jums nusišypsojo sėkmė. Tačiau pradedantysis
investuotojas po pirmųjų sėkmingų sandorių
dažniausiai pradeda save vertinti kaip prityrusį finansų rinkų
vilką.
Virgilijus Poderys:
Ką tokiais atvejais sako psichologai? Sako: pasikonsultuokite su
žmona, jeigu norite spekuliuoti. Nes
moterims šita yda – įvykių kontrolės iliuzija – yra mažiau
būdinga.
Laidos vedėjas:
Tačiau visa tai nereiškia, kad su akcijų rinka išvis neverta turėti
ką nors bendra. Investuokite, tik investuokite
ilgam. Deja, tyrimai rodo, kad Lietuvoje, ir ne tik Lietuvoje,
žmonės taip bijo galimų nuostolių, kad nerizikuoja
netgi tada, kada rizikuoti verta.
Virgilijus Poderys:
Vertybinių popierių komisijos specialistai ištyrė, kaip Lietuvos
gyventojai rinkosi II pakopos pensijų fondus.
Jie buvo konservatyvūs, vidutinio rizikingumo ir rizikingi. Ir,
pagal mūsų specialistų vertinimą, maždaug du
trečdaliai gyventojų pasirinko per daug konservatyviai. Kitaip
sakant, per mažai rinkosi akcijas. Per mažai
jaunų žmonių rinkosi akcijų fondus. O esmė tokia: jei protingai
nerizikuoji, prarandi ir pelną.
Laidos vedėjas:
Taigi, ponai ir ponios, nespekuliuokite, nes tai – tas pats kaip
eiti bandyti laimę kazino. Ką iš tiesų verta
daryti paprastam žmogui? Investuoti ilgam laikui. Nuo tada, kai
maždaug prieš 200 metų atsirado pirmosios
vertybinių popierių rinkos, istorija rodo, kad akcijų kaina kyla
vidutiniškai 9 procentus per metus. Tai –
vadinamasis istorinis pajamingumas. Pasirinkite savo finansų
valdytoją, nustatykite sumą, kurią kas mėnesį
galite skirti savo senatvei aprūpinti, ir pamirškite visą šitą
reikalą kokiai 20-iai metų.
Laidos vedėjas:
Lietuvos televizija ir Vertybinių popierių komisija baigė laidų
ciklą, pavadintą „Mokomės taupyti“. Pavadinimas
– dalykas, žinoma, sąlyginis, tačiau, jei po mūsų laidų nors viena
šeima apsispręs pinigus laikyti ne
paslėptus čiužinyje ar banko indėlyje, o ryšis panaudoti juos kur
kas protingiau, vadinasi, mes dirbome ne
veltui.
|