Dabartinę finansinę krizę priimta gretinti su Didžiąja Depresija JAV. Nors dėl pagrindinių priežasčių, sukėlusių depresiją, ginčijamasi lig šiol, su šiuolaikine krize dauguma pasaulio valstybių bando kovoti tomis pačiomis priemonėmis kaip ir 1930 metais.

Didžioji Depresija užima unikalią vietą JAV. Ir iki jos valstybė turėjo ne vieną ekonominę krizę, bet nė viena iš jų netruko daugiau nei keturis metus. Didžioji depresija truko tris karta ilgiau už bet kurią kitą istorikams ir ekonomistams žinomą krizę. Vienas svarbiausių Depresijos padarinių yra pasaulio pasikeitimas: manoma, kad būtent ji sąlygojo, kad labiausiai krizės paveiktose šalyse įsigalėjo dešinieji ir kairieji ekstremistai. Taip atsirado Hitleris, Franko, Salazara, Chorti ir kiti. Nors ginčai dėl priežasčių vis dar vyksta, sutariama dėl vieno: krizės pranašai JAV ir Europoje buvo matomi visą dešimtmetį. Taip pat sutariama, kad 1920 metų JAV politika – maži mokesčiai, mažas valstybės kišimasis į ekonomiką, antimonopolinės politikos nebuvimas – negalėjo sustabdyti recesijos. Trečia, pirmosios iš krizės išlipo JAV, Didžioji Britanija, Vokietija ir Švedija. Šios šalys pasinaudojo Keinso modeliu: staigus valstybinių išlaidų padidėjimas, valstybės reguliavimo sustiprinimas, staigus biudžeto deficito padidinimas.
Kiti analitikai mano, kad Didžioji Depresija kilo ir tokį mastą pasiekė visų pirma dėl neprotingų valdžios veiksmų.

Pasižiūrėkime, kaip viskas vyko.
1920 m. biržos bumo metu didelė amerikiečių ir užsienio investuotojų dalis ėmė kreditus vertybinių popierių pirkimui, tikėdamiesi jį atiduoti pardavę pabrangusias akcijas. Po to, kai akcijos staiga krito, subankrutavo daug spekuliantų, dėl ko problemų turėjo juos kreditavę bankai. Tad būtent dėl to kaltinama vyriausybė dėl rinkos reguliavimo trūkumo.
Tačiau Džinas Smaili 2002 metais knygoje „Vertinant Didžiąją Depresiją“ rašo, kad būtent valstybės reguliavimas buvo krizės priežastis. Jis įrodinėja, kad bankai ir biržos puikiai suprato situaciją ir darė viską, kad sugriežtintų skolinimosi sąlygas. Paskutinį kartą bankai sąlygas sugriežtino 1928 metais, t.y. metai prieš krizę. O spekuliantų įtaka biržai ir bankams buvo itin menka.

Priimta kaltinti FED, dėl nepakankamo rinkos reguliavimo. FED atsisakė paleisti į rinką daugiau pinigų. Tai sumažino investicijų kiekį ir sukėlė bankrotų bangą. Tačiau ekonomistas Miurėjus Rotbardas knygoje „Didžioji Amerikos depresija“ pateikia visai kitokius pastebėjimus. Pagal jo padarytą analizę, FED 1921-1929 metais į rinką išleido didžiulę pinigų masę: 1929 metais pinigų kiekis buvo net 60% didesnis nei 1921m. Pagal Rotbardą, būtent didelis pinigų kiekis ir laisvai pasiekiami kreditai ir buvo biržos burbulo, sprogusio 1929 metais, priežastis.

Po 1929 metų kracho, FED staigiai pakėlė palūkanų normas ir pradėjo agresyviai pardavinėti VVP tam, kad sumažinti pinigų kiekį ir pagerinti ekonomikos būklę. Tačiau Miltonas Fridmanas ir Ana Švarc knygoje „Monetarinė JAV istorija, 1867-1960“ nurodo, kad būtent šie veiksmai sumažino pinigų kiekį rinkoje trečdaliu, o tai tik dar labiau pablogino situaciją, iššaukė dar didesnius indeksų kritimus biržose.

Manoma, kad JAV pradėjo kapstytis iš krizės tada, kai F.Ruzvelto administracija realizavo vyriausybės išlaidų padidinimo programą. Tokiai nuomonei knygoje „Amerikos liaudies istorija“ prieštarauja Polas Džonsonas. Jis mano, kad tokią politiką vyriausybės darė dar iki F.Ruzvelto. 1930-1931 metais JAV vyriausybės dalis BVP išaugo nuo 16.4% iki 21.5%. pagrinde biudžeto lėšos buvo skiriamos žemės ūkiui, tikintis, kad šio atsigavimas, suteiks optimizmo ir visai ekonomikai. Bet šios priemonės nepadėjo, priešingai, ūkininkai labiausiai nukentėjo per DD.

B.d.

Parengta pagal užsienio žiniasklaidą.