Euro saulėlydis
spekuliantai.lt
|
2007-05-31
|
Rinkos aktualijos | perskaitė: 2796
Euro saulėlydis
Prieš savaitę Europos Centrinio Banko valdytojas Jean-Claude Trichet paragino Didžiąją Britaniją atsisakyti svaro sterlingų ir įvesti eurą
Prieš savaitę Europos Centrinio Banko valdytojas Jean-Claude Trichet paragino Didžiąją Britaniją atsisakyti svaro sterlingų ir įvesti eurą. Jis pareiškė, kad kol britai neįstojo į euro zoną, Europos rinka negali normaliai funkcionuoti, nes nėra vieninga: „Atlikite įsivaizduojamą eksperimentą: įsivaizduokite, kad jūs esate JAV, o ten Masačiusetse, Kalifornijoje, Floridoje ir Aliaskoje yra skirtingos valiutos. Ar tai galima pavadinti vieninga Jungtinių Amerikos Valstijų rinka?“
Kalifornijos universiteto darbuotojai Berkli Barri Aihengrin ir Raul Raso-Garsija prieš kai kurį laiką jau atliko įsivaizduojamą eksperimentą, tik jis buvo susijęs su tolimesniu euro likimu:
„Įsivaizduokime, kad Italijos valstybės skola tampa nebekontroliuojama, priverčia abejoti Italijos vyriausybės noru ir galimybėmis įvykdyti savo įsipareigojimus, – rašė jie britų akademiniame žurnale Economic policy. – Galų gale visi skubiai atsikrato itališkų obligacijų, tai sukelia palūkanų normų augimą, kuris dar labiau padidina krizę. Defolto pavojus (angl. Default - negalėjimas sumokėti palūkanų ar išmokų pagal pagrindines paskolos sutartis ar padengti paskolas pagal obligacijas ar paskolos lakštus ar pagal kitus įsipareigojimus) paplinta visuose Europos finansinėse rinkose.
ECB laukia sunkus sprendimas. Iš vienos pusės, jis gali nusišalinti ir leisti krizei vystytis. Taip jis pamokys prasikaltusią Italijos vyriausybę ir likusios Europos šalys vykdys protingesnę finansų politiką. Iš kitos pusės, jis gali pabandyti užkirsti kelią didelio mąsto krizei ir stambiausių bankų bankrutavimui. Tada ECB turės suteikti pakankamą eurų sumą kenčiančioms nuo pinigų stokos Europos finansinėms rinkoms, tegu po to euras ir taptų aukštos infliacijos simboliu“.
Ką bepasirinktų ECB, nurodo eksperimento autoriai, šis pasirinkimas niekam nepatiks. Jeigu rinkos išgelbėjimui bus atspausdinti pinigai, Centrinį Banką apkaltins infliacijos stimuliavimu ir biudžetinio neatsakingumo kurstymu. Jeigu jis nusišalins, jį apkaltins nenoru vykdyti savo pagrindinę funkciją – aprūpinti Europos finansinės ir mokesčių sistemos stabilumą.
Bet kuriuo atveju europiečiai susimastys apie tai, kodėl jie suteikė teisę priimti tokius svarbius sprendimus anoniminiams technokratams, kurie politiškai niekam nėra pavaldūs. „Kai reikalai pasuks link Europos finansinės krizės, europiečiai neišvengiamai paklaus savęs: o gal būtų buvę geriau, jeigu už nacionalinę pinigų politiką butų atsakingi žmonės, tiesiogiai pavaldūs nacionalinei politinei sistemai. Kitais žodžiais, ar ne geriau turėti nacionalines valiutas ir centrinius bankus, o ne eurą ir ECB?“ Apskritai eksperimento autoriai daro išvadą, kad gali atsitikti taip, jog euras iš viso egzistuos tik iki pirmos skolinės krizės.
Kas dėl dolerio, tai įvykiai, atsitikę pasaulio rinkoje 2006-2007 metais, berods patvirtino, kad doleriui yra prastai. Per 2006 metus amerikietiška valiuta atpigo 11% europietiškos valiutos atžvilgiu. Šių metų balandžio 27 dieną apskritai buvo pasiektas absoliutus euro brangumo rekordas – jis kainavo $1,368 (prieš tai buvęs rekordas, pasiektas dar 2004 metų gruodį, sudarė $1,366). Valiutų analitikai pradėjo svarstyti tai, kad artimiausioje ateityje euras kainuos $1,38, po to labai greitai – $1,4, o galbūt ir visus $1,45. Analitikų nuomonės skyrėsi tik dėl to kodėl euras nugalės dolerį. Vieni nurodė į tai, kad JAV išorinės prekybos ir mokesčių deficitas tokie grandioziniai, kad JAV tiesiog neužteks pinigų užmokėti už importuojamas prekes: tokios šalies valiuta turi atpigti, kad augtų eksportas ir mažėtų importas, nes kitaip įvyks žlugimas ir doleris nieko nebekainuos. Kiti pabrėžė, kad valiutų kursas daugiausia priklauso nuo atitinkamos šalies palūkanų normos dydžio. JAV palūkanų normos daugiau nebeaugs, o euro zonoje dar padidės. Taigi investuotojai tiesiog priversti pirkti eurą, kad laimėtų dėl normų augimo.
Tačiau reikėtų pažymėti, jog Europos šalių valdžios ir ECB patys nėra susižavėję dideliu euro augimu. Jie mano, kad problemos dėl eksporto yra ne tik JAV, bet ir Euro zonos šalyse – dėl euro augimo. Be to, pasiekęs rekordinį lygį 2004 metais, visus 2005 metus euras krito ir sumažėjo 12%. Kažkaip taip atsitiko, kad ir dabar, viršydamas rekordą, euras pradėjo kristi ir kovo 22 diena buvo nukritęs iki $1,346. O kai tą dieną buvo paskelbta prognozė dėl gerų Vokietijos ekonomikos perspektyvų, ir to pasėkoje galimo tolimesnio palūkanų normų pakėlimo Euro zonoje, euras ne pakilo, o vėl nukrito. Valiutų rinkos žaidėjai daro savo eksperimentus. Ir ne visada euro naudai.
Paruošta ,
remiantis «Kommersant».