Kaip viskas prasidėjo?
Paskolų verslo procese anksčiau dalyvavo du „žaidėjai“ – tai yra skolintojas ir skolininkas. Skolininkas pasiskolindavo pinigų iš skolintojo, įkeisdavo nekilnojamąjį turtą ir po truputį skolintojui grąžindavo paskolą kartu su palūkanomis. Skolintojui nuoširdžiai rūpėjo, ar skolininkas išgalės atiduoti skolą, ar jis tą padarys laiku ir sutartomis sąlygomis. Skolintojas galėdavo uždirbti tik tuo atveju, jei skolininkas paskolą atiduoda laikydamasis sutartų sąlygų. Dėl šios priežasties prieš duodant paskolą skolintojo padėtis ir galimybės atiduoti paskolą buvo kruopščiai nagrinėjamos.

Naujas žaidėjas
Legalizavus išvestines investicines priemones, prie šios paskolų dalijimo schemos prisidėjo naujas žaidėjas – investicinis bankas. Investicinio banko pagrindinis tikslas buvo nupirkti skirtingų rūšių investicijas, supakuoti jas į išvestines investicines priemones ir parduoti investuotojams.

Taigi investiciniai bankai pradėjo supirkinėti skolas (skolos bei palūkanų reikalavimo teises) iš skolintojų ir, sudėję jas į paketą kartu su kitomis investicinėmis priemonėmis, tokiomis kaip valstybės obligacijos ar kitos, pagamindavo išvestinę investicinę priemonę. O šias išvestines investicines priemones parduodavo investuotojams, tarp kurių buvo kai kurie bankai (dalies jų jau nebėra), investiciniai fondai bei privatūs investuotojai.

Pinigų migravimo priežastys
Tam, kad investuotojai pirktų šias išvestines investicines priemones aktyviau, investiciniai bankai „rėmė“ investicijų vertinimo bendroves, kurios reikšdavo gerą nuomonę apie šių investicijų saugumą.

Pradėjo pūstis burbulas, kurio viduje buvo tik oras, tačiau šią informaciją žinojo praktiškai tik tie vidiniai investuotojai, kurie tą burbulą pūtė. Tuo tarpu masės, pasikliaudamos analitikų ir kitų „protingų“ bei įtakingų asmenų vertinimais, toliau pirko šias išvestines investicines priemones, kurių kilimas skatino infliaciją bei kitų vertybinių popierių augimą.

Prasidėjo išorinių investuotojų vadinamas „buliaus ciklas“, kai uždirba visi, tiek išoriniai investuotojai, tiek mūrininkai, santechnikai bei pagalbiniai darbininkai.

Atsiradus naujam žaidėjui – investiciniam bankui, – skolintojui neberūpėjo, ar skolininkas atiduos paskolą už namą ar kitą nekilnojamąjį turtą, nes tik davęs paskolą iškart ją parduodavo investiciniam bankui bei gaudavo už tai savo komisinį. Kuo daugiau paskolų skolininkas suteiks bei parduos – tuo daugiau užsidirbs. Investiciniam bankui taip pat nerūpėjo ar paskola, kurią jis perka, yra tokia, kurią jos skolininkas grąžins, nes tik nupirkęs jis kaip mat ją perpakuodavo į išvestinę investicinę priemonę ir parduodavo išoriniams investuotojams.

Investuotojo pozicija
Esminiai kriterijai pagal kuriuos investuotojus galime suskirstyti į vidinius bei išorinius yra informacija ir investuotojo įtaka investicijų vertei bei pelningumui.

Šioje vietoje galite pasvarstyti apie savo investicijas – kiek jūs iš tiesų turite informacijos apie įmones, į kurių akcijas jūs ar jūsų investicinis fondas investuoja, ir kokią turite asmeninę įtaką šių investicijų vertei.

Jei esate išorinis investuotojas – neturite informacijos iš pirmų lūpų apie įmones, į kurių akcijas investavote jūs ar jūsų investicinis fondas bei negalite asmeniškai įtakoti jūsų investicijų vertės bei pelningumo – jūs esate kazino lošėjas, statantis ruletėje už raudoną spalvą ir besilažinantis, kad akcijų vertė augs. Kai kazino lošėjams sekasi – vadinama akcijų kainų augimu arba „buliaus ciklu“, kai kazino lošėjams nesiseka, vadinama korekcija.

Na o dabar grįžtame prie krizės schemos ir pažvelkime, kaip vidiniai investuotojai turėdami informaciją bei kontrolę iš „krizės“ uždirbo milijardus.

Investicinių bankų steigėjai ir darbuotojai gerai žinojo, kokios katės yra supakuotos išvestinių investicinių priemonių maišuose. Tai žinodami ir investicijų vertinimo agentūrų padedami, sėkmingai prekiavo šiomis investicinėmis priemonėmis, o patys didžiąją dalį savo pinigų iš pradžių investavo į statybos kompanijas (supirko statybos verslus burbulo pūtimo užuomazgoje), o vėliau (prieš burbulo sprogimą pardavę, statybos verslus) per alternatyvius investavimo fondus (Hedge fund) pirkdami PUT opcionus ir parduodami, NAKED CALL opcionus bei akcijas SHORT pardavimu „kazino ruletėje“ (biržoje) statė už tai, kad akcijų rinka subyrės.

Esminis skirtumas tarp išorinių ir vidinių investuotojų elgesio buvo tas, kad vidiniai investuotojai „žaisdami kazino“ ŽINOJO, kad į išvestines investicines priemones supakavo skolas, kurių skolininkai nesugebės grąžinti, o išoriniai investuotojai klausė finansų analitikų, galbūt mokėsi fundamentalios analizės ar kitų kazino prognozių būdų ir investavo į tai, ko negali įtakoti ir dažnai net nežino įmonių, į kurių akcijas investavo vadovų vardų ar pavardžių nekalbant apie kitą informacija, kuri ateina iš pirmųjų lūpų.

Dalis jūsų gali pagalvoti, kad vidinė investuotojo pozicija yra sunkiai prieinama, tačiau tai nėra tiesa. Net su nedideliu investiciniu kapitalu galite užimti vidinio investuotojo poziciją. Investuotojo, kuris turi informaciją ir įtaką savo investicijos vertei bei pelningumui. Antrąją šio straipsnio dalį - kaip tapti vidiniu investuotoju, maksimaliai sumažinti investicijų riziką bei užtikrinti maksimalią investicijų grąžą, nemokamai atsiųsiu kiekvienam besidominčiam, parašiusiam man laišką su žodžiu „Noriu“ adresu investicijos@verslasberizikos.lt

Tomas Bagdonavičius
Verslininkas-investuotojas, trijų knygų autorius